Yra vietų, į kurias važiuoji ne kaip viešnia. Važiuoji kaip savas žmogus. Ringaudai man yra būtent tokia vieta.

Su savo knygų pristatymu čia važiavau antrą kartą, tačiau ar atvykstu kaip autorė, ar kaip lankytoja – visada jaučiuosi priimta taip, lyg būčiau grįžusi į pažįstamą, šiltą ratą. Be įtampos, su nuoširdžiu smalsumu ir atvirumu. Ir šį kartą buvo būtent taip.

Atrodo, visai neseniai su nuostabia moderatore Dovile čia kalbėjome apie mano pirmąjį romaną „Kur baigiasi sapnai“. O štai jau sėdime ir kalbamės apie „Vedama tamsos“. Laikas, kaip visada, prabėgo greičiau, nei spėjau suvokti.

Šį vakarą kalbėjomės ne tik apie knygą. Kalbėjomės apie žmones, apie tai, kokie visapusiški esame, kaip mus formuoja patirtys. Ir apie tai, kaip kartais gyvenimas labai ironiškai perbraižo visus planus.

Po gražios Dovilės įžangos ir mano pristatymo aptarėme, kurią knygą – pirmąją ar antrąją – buvo rašyti lengviau, ar skyrėsi rašymo procesas, ar pakito mano įpročiai.

Kalbėjomės apie mano įkvėpėjus – tuos pačius „nepatogius“ žmones ir besiplečiantį skaitytojų ratą, kurie palaiko ir skatina kurti.

Prisiminiau konkrečią vietą ir akimirką, kai pajutau, kokia bus istorija ir kas taps pagrindine veikėja. Vėliau viena iš lankytojų pasakojo, kaip lankėsi pas nereginčią masažistę Šiaurės prospekte. Dabar gailiuosi, kad nepaprašiau kontakto. Juk būtent Šiaurės prospekte ir gimė idėja romanui „Vedama tamsos“. Gal būčiau apsilankiusi pas specialistę. Tikiuosi, dar susitiksime ir turėsiu progą paklausti.

Po klausimo, ar mano knygos būtų tokios pat, jeigu jas būčiau rašiusi prieš 10–20 metų, buvo smagu prisiminti, kur buvau ir kas buvau tuo metu. Juk tada nė nenutuokiau, kad rašysiu. O prieš du dešimtmečius net neplanavau grįžti į Lietuvą, kadangi jau buvau įleidusi šaknis Ispanijoje ir kūriau ateitį toje man svetingoje šalyje.

Kalbėjomės apie literatūrą, kuri keičia visuomenės požiūrį į „atstumtuosius“, apie žodžio jėgą ir apie tai, ką darau aš – ar tiesiog atskleidžiu realybę, ar tikiuosi, kad mano knygos paskatins pokyčius žmonių požiūryje.

Sužinojau, kad ne tik man, bet ir skaitytojams malonu, jog romane „Vedama tamsos“ aprašau jiems artimą aplinką – Ringaudus, Pyplius, paminėjau ir Gaižėnus bei Senąją Zapyškio bažnytėlę. Pirmasis romanas „Kur baigiasi sapnai“ taip pat nenutolo nuo Kauno ir Kauno rajono apylinkių. Pažadėjau, kad kitoje knygoje, kurią planuoju pavadinti „SimOna“, paminėsiu ir Kačerginę.

Tiesą sakant, skyrius apie jaunimą stovykloje, esančioje Kačerginėje, yra parašytas jau senokai. Juk tai mano pirmasis rankraštis, kurio iš pradžių neplanavau išleisti. Tačiau ilgainiui pagalvojau – o kodėl ne?

Kalbantis apie prototipus paatviravau ir papasakojau apie rankraštį, kuris nukeliavo į šiukšliadėžę prasidėjus karui Ukrainoje. Tame rankraštyje buvo aprašytas žmogaus, pabuvojusio Afganistane, gyvenimas.

Dovilė pasidalino, kad jai ryškiausią ir stipriausią įspūdį paliko veikėjas Izidorius. Tuomet kalbėjomės apie tai, kad skirtingiems skaitytojams į širdį įkrenta skirtingi veikėjai, ir tai yra labai įdomu. Papasakojau, kurį veikėją man buvo sudėtingiausia ir įdomiausia kurti, pasidalinau Pavlo vaidmeniu ir jo nešama žinute skaitytojui.

Paprašyta perskaityti ištrauką, pasirinkau fragmentą apie akimirkas, kai Antarina išdrįsta paliesti Izidoriaus veidą ir įvardija, ką jaučia.

Pasikalbėjome ir apie tai, kad daugelis mūsų iš tiesų nežinome ir nesuprantame, kaip neregiai suvokia pasaulį, juk didžioji dalis informacijos mus pasiekia per regą.

Aptarėme ir audioknygų temą. Romanas „Kur baigiasi sapnai“ Lietuvių aklųjų bibliotekos virtualioje bibliotekoje ELVIS jau yra prieinamas neregiams. Ar „Vedama tamsos“ pasieks ELVIS vartotojus dar nežinau, tačiau pasidalinau mintimi, kad norėčiau šiuo formatu pristatyti knygą ir platesnei auditorijai.

Tai buvo vakaras, kurio metu dar kartą supratau vieną dalyką. Kartais nutinka mažų stebuklų – žmonės įsitraukia, pradeda pasakoti savo istorijas, dalintis emocijomis, kalbėtis apie savo patirtis. Tarsi būtume seniai pažįstami. Paprastai, žmogiškai. O tai man reiškia labai daug. Tokie susitikimai – patys jaukiausi. Ne dėl to, kad kalbu apie savo knygas, o dėl to, kad galiu susitikti su žmonėmis, kurie kuria empatiją ir pasitikėjimą. Juk taip gimsta draugystė.

Ringaudai, ačiū už kvietimą, priėmimą, šilumą ir už jausmą, kad čia visada esu laukiama.

Dėkoju EKC renginių organizatorei ir knygų apžvalgininkei Dovilei Jurkšaitienei už kvietimą ir puikų moderavimą.

Ačiū be galo artimam žmogui Dovilei Jancienei už tai, kad buvo, domėjosi, uždavė klausimus. Man labai jautru, kad rado laiko atvykti į Ringaudų biblioteką. Juk ji labi užsiėmusi.

Dėkoju kūrybinio kelio bendražygei Erikai Amber už palaikymą ir kompaniją.