Draugės. Rašytojos ir artimos kolegos kūryboje man padovanojo Kalėdas jau pirmąją žiemos dieną.
Planavau vos vienam vakarui pasivogti šias moteris nuo kasdienės rutinos. Norėjau asmeniškai, gyvai padėkoti už kūrybines diskusijas bei stovinčios ant slenksčio, mano debiutinės knygos atėjimą. Tačiau svarbiausi žodžiai, kuriuos, norėjau pasakyti buvo apie man sugrąžiną tikėjimą, kad tikra draugystė egzistuoja.
Negaliu įkelti įžangines susitikimo nuotraukos, kai autobusų stotyje apsikabinau Ieva Vill (vadinu ją Ievuku). Tą akimirką mažiausiai rūpėjo, kaip mes atrodysim nupaveiksluotos. Tik dabar rašydama suprantu, kad reikėjo stabtelėti ir padaryti keliais kadrais daugiau. Nuostabi dviejų knygų autorė, mano kūrybos Beta skaitytoja ir kieta humoristė atvažiavo į susitikimą iš Marijampolės.
Skriste nuskrieti į sutartą vietą trukdė eismo sąlygos, todėl ridenomės ramiai. Net prasukom pro kai kurias mano knygoje aprašytų veikėjų gyvenimo vietas. Saugiai pristatytos iki restorano, pamatėm Renatos (Varnelė Baltoji) automobilį ir lipančią iš keleivio vietos Laimą. Už sekundės pasirodė Jolantos mersedesas. Praskriejo mintis, kad ne tik jos pavardė (Waldner), bet ir automobilio modelis – vokiški. Beja, jos romano „Demonai, kurie mane saugo“ pagrindinė veikėja, taip pat grįžo į Lietuvą iš Vokietijos. Čiupom vienos kitas į glėbį ir visos vienu metu čiauškėdamos pakilom vidun.
Jau besitaisant sėstis prie stalo „Legendos“ šviesos prigeso. Tokia buvo aplinkos reakcija įžengus žavingajai Erikai Amber. Nežinia ar tai įvyko dėl jos patrauklumo, o gal dėl galingo talento auros. Greičiausiai, dėl vieno ir kito kartu sudėjus. Bet, kai tik ji priartėjo, mes paskelbėme vakarėlio atidarymą.
Kalbėjomės daug ir atvirai. Laima, pasakodama istorijas, su laiku garantuotai pavirsiančias į tautosaką, linksmino iki ašarų. Tikiuosi, kad kažkas iš išgirstų fragmentų nuguls į jos rašomą trečiąjį rankraštį. Jolanta dalinosi potyriais iš išvykų į mokymosi įstaigas. Ji pasirinko nepaprastą kelią – edukuoti jaunąją kartą, pristatant šiuolaikinio rašytojo profesiją, pasakojant apie ją per draugystės prizmę. Varnelė Baltoji, kuri yra ne vieno konkurso nugalėtoja, skaitė savo kūrybos eiles ir artimiau supažindino su meno forma – slemu (gyvai skaitomas tekstas). Man visuomet liks paslaptimi, kaip ji spėja sudalyvauti daugybėje renginių, dirbti ir dar savanoriauti „Sidabrinėje linijoje“. Suprantama, kad tai tūkstantoji mūsų paliestų temų dalis. Nenutilome net skambant „Bremeno muzikantų“ muzikai, pradėjus koncertuoti vakarop. Grupė džiugino atliekamų dainų repertuaru įvairiomis kalbomis. Nekilome nuo užstalės bene iki vidurnakčio.
Buvo labai jauku ir gera širdyje. O aš iki šiol negaliu nustygti vietoje, žinodama, kad turiu Žvaigždę pavadinta savo vardu. Norėjau vienintelės dovanos – susitikimo, o gavau jų tiek, kad vos parsinešiau namo.
Milijonas ačiū už vakarą, draugystę, šilumą, praeitį ir ateitį, dėmesį ir dovanas!
Žmonės žavisi žvaigždėmis, žadėdami jas nukelti savo mylimiesiems ir tik vienetai pastebi, kad su jomis esam panašus ne tik pirma raide.
Juk turinčios bendrų požymių žvaigždės kuria grupes, tarsi turintys bendrų interesų žmonės, suburiantys šeimas ir bendrijas.
Dangaus šviesuliai būna karšti ir vėsūs, kaip ir mes – vieni turim aštrų, kiti švelnų būdą.
Kai kurios žvaigždės žūsta ryškiai sužibusios, o kitos miršta lėtai gesdamos…
Žvaigždės, tarytum žmonės palieka apie save skirtingus prisiminimus, tik jos – danguje, o mes – po juo.
Ši diena man primins, kad žvaigždės yra ne tik dangaus kūnai. Kiekvienas iš mūsų yra tarsi mažutės saulės, kuriančios šilumą, džiaugsmą ir bendrystę. Visi esame skirtingi, bet susitikę kartu pavirstame į žvaigždyną.
P.S. Atitolus, kad pažvelgčiau iš kito kampo suprantu, kad pozityvi atmosfera, nuoširdumas bei drąsa kalbėtis be jokių rėmų (pasitikėjimas) yra mūsų draugystės pamatas, surištas kūrybine aistra.
