fbpx

E.M.A. Rotvel

  • 0 Items - €0.00
    0
    • Krepšelis tuščias...
SOCIALINIS MISTINIS ROMANAS

KUR BAIGIASI SAPNAI

Yra žmonių, šalia kurių jautiesi didvyriu, o būna ir atvirkščiai. Ir tai priklauso ne nuo mūsų, o nuo esančių greta. 

PIRKTI KNYGĄ
SOCIALINIS MISTINIS ROMANAS

KUR BAIGIASI SAPNAI

Yra žmonių, šalia kurių jautiesi didvyriu, o būna ir atvirkščiai. Ir tai priklauso ne nuo mūsų, o nuo esančių greta. 

PIRKTI KNYGĄ

„Knyga – gyvenimas, kurį pradedame ir baigiame vieni.”

Mano kūryba – būdas tyrinėti tai, kas slepiasi po kasdienybės paviršiumi. Kvietimas pažvelgti į gyvenimą iš nežinomos pusės, sujungiant realybės bei fikcinius pasaulius. Juk itin dažnai paprastuose dalykuose būna užkoduoti stebuklai.

E.M.A. rOTVEL

/ Autorė

Fragmentai iš romano

– Atleiskit, kad trukdau… Aš labai atsiprašau. Man reikia pagalbos. – Pati savo balse išgirdo susierzinimą, sumišusį su drovumu. Vyras atsimerkė ir jau antrą kartą pastarąją valandą Rūta pamatė jo klausiamą žvilgsnį.

– Aišku, jeigu galit, jeigu neužsiėmęs, jei dar turit laiko… – Kokia kvailystė, juk jis parpia ant suoliuko, o Rūta įsiteikinėja su visokiais „jeigu neužsiėmęs“.

– Nutiko kas nors? – Stipruolis nežymiai suraukė antakius ir raukšlės tarp jų gerokai išryškėjo.

– Reikia išlaužti duris. – Širdis pašėlusiai daužėsi.

– Ta prasme?

– Reikia išlaužti buto duris. Spyna pakeista, raktas netinka, negaliu įeiti, – išpylė gestikuliuodama rankomis kaip tikra ispanė.

– Pala, pala, – vyras nesuprasdamas papurtė galvą, – jūs norit, kad įsilaužčiau į butą?

– Taip. Išeina, kad taip, – patvirtino Rūta ir susigriebusi pridūrė: – Bet tai jau mano butas. Na, turbūt mano. Ir gerai būtų iki nakties į jį patekti. – Iš dangaus sudundėjo, abu pakėlė akis. – Na ir dienelė šiandien, na ir dienelė… – moteris beveik isteriškai sukrizeno.

– Gerai, aš dingstu, – tarstelėjo Zita. Priėjo prie durų. Pravėrusi jas plačiau, lėtai iškišo galvą į koridorių apsidairyti. Po minutėlės pajuto Zeniaus delnus ant savo klubų ir kažką kieto, įremto į sėdmenis. Sustingo, giliai įkvėpė, o iškvėpdama pajuto, kaip vidinis gaisras spragsėdamas plečiasi, tarytum numetus nuorūką ant išdžiūvusios pievos. Viena Zeniaus ranka suėmė krūtinę, kita slinko pilvu žemyn. Zita užsimerkė ir jau neabejojo, išeiti ar užtrukti. Užteks tik pakelti neilgą chalatėlį, kad įsileistų buvusį meilužį vidun. Geriausias seksas su Zeniumi būdavo tuomet, kai iškildavo pavojus. Kuo aštresnė įtampa, tuo kaitresnė ugnis liepsnodavo jų guolyje. Nejaugi reikėjo atsivesti kitą vyrą, kad Zenius vėl imtų jos geisti?

– Zeniuk… – su dejone sušnabždėjo Zita. Uždėjusi delną ant jo rankos, smarkiau paspaudė, skubindama bei aštrindama procesą. Sutrinksėjusios laiptinės durys grąžino į realybę, primindamos, kaip Zenius braukė sau per gerklę. Trūkčiojantis Zitos atodūsis nuskambėjo kaip netvirtas atsisveikinimas, paliekantis minčių ateičiai.

Planuotas romantiškas pasivaikščiojimas pasibaigė absurdiškai kvaila, net keista situacija. Nuėjusi į savo pažinties vietą, pora išgirdo riksmą. Per karštos dienos pranašą – rūką – vos įmatė žmogų, stovintį vidury upės, besišaukiantį pagalbos. Pasirodo, Indijos pilietis, studentas, kuris dar vakar vakare irstėsi išsinuomota baidare, nusprendė užlipęs ant plūduro pasidaryti asmenukę. Paveiksluodamasis susivokė paleidęs baidarę, o ją gaudant į gelmes įsmuko ir mobilusis, palikdamas indą vieną. Taip žmogelis prasėdėjo beveik visą naktį, kol sulaukė vaikščiojančių ankstyvų gyventojų. 

– Indiška selfių auka, – sutartinai atsiduso pareigūnai, vos išgirdo, jog kalba eina apie Indijos pilietį. Jiems šiuos nelaimėlius kartais tekdavo vaduoti iš įvairiausių situacijų bei pažindinti su europiečių mentalitetu bei tvarkomis. 

– Žodžiu, baidarę paleido, telefoną paskandino, plaukti nemoka ir stovi kaip žuvėdra vidury upės. Įsivaizduojate, aš jį velku, o jis mane dar keikia, sėdėdamas ant kupros: These problems would not have existed if my slave had been with me.* Aš suprantu, jeigu visą naktį pats būčiau prastovėjęs, gal irgi piktas būčiau. Bet juk aš jam nuo dūšios padėti norėjau.

Dabar jau kvatojo visi.

* Šių problemų nebūtų buvę, jei mano vergas būtų buvęs su manimi.

Patiko mano knyga?

SEK MANE SOCIALINIUOSE TINKLUOSE

Prisidėk prie tolimesnės kūrybos

ATSILIEPIMAI

Ką kalba knygos skaitytojai

„Romanas tikrai ne „saldi kava su pienu”. Sukrėtė, bet patiko. Ryškūs veikėjai. Scenos verčiančios kelti moralinius klausimus. Žinau, kad šios knygos nepamiršiu. Verta perskaityti ne vieną kartą.“

Aurelija

„Jeigu esate pakišę ranką po labai karštu vandeniu, pirmas jus apėmęs impulsas – šalta! Tik vėliau pajuntat, kad nudegino. Toks jausmas mane apėmė skaitant Emos Rotvel kūrinį – sugelia iki pat širdies, o tada supranti – nudegino. Paliko pėdsaką ilgam... Nešiosiuos šį sielos randą išdidžiai. Lietuvių autoriai savo kūryba neretai pranoksta užsienį.“

Ieva Vill

Paprastai skaitau greitai, nepatinkančias vietas permesdama akimis. Su šia knyga buvo kitaip, nebuvo nei vienos pastraipos, kad tik permesčiau. Užkabino, įtraukė, suvalgiau. Jei skaitydama knygą verkiu, vadinasi palietė širdį. Pabaiga – kosmosas. Tokio gerumo ir šviesumo.

Milda

Įtraukianti, užburianti, tokia sava, tiesiog „valgoma“! Sukelianti daug įvairių emocijų. Ačiū už puikią knygą, laukiam sekančių.

Vaida J.

Rekomenduoju tiems, kurie mėgsta rimtus skaitinius, nebijo matyti realybės, kartais tokios baisios, kad net skauda. Autorė puikiai įvaldžiusi žodį, tekstas plaukte plaukia, užkabina ne tik protą, bet ir sielą.

Ina Les

„Labai patiko. Knyga įtraukianti, intriguojanti, talpinanti ir sukelianti daug emocijų. Personažai ryškūs, temos gilios. Rekomenduoju! Didelės sėkmės autorei!!“

Ilona

„Romanas, kaip smala ir medus vienu kartu. Tik įklimpęs supranti, kad saldu nebus. Bet esi nepajėgus išlipti, kol neišgeri iki paskutinio lašo.“

Skirmantė

„Labai patiko ir kartu šokiravo. Aprašyta realybė. Kartais pasidaro baisu, nes suprantam, kad visa tai vyksta šalia, o mes viso to nepastebime, tik dėl to, kad nenorime patys. Mes saugome save ir, deja, saugosime.“

Arūnas

„Knyga sukėlė minčių apie gyvenimo prasmę ir mūsų pasirinkimus. Tai nėra lengvas skaitalas. Pažinau savo miesto vietoves, gatves. Mačiau ir užrašus ant Kleboniškio tilto. Jaučiuosi patyrusi emocinį smūgį (gerąja prasme).“

Vita

Prisijunk prie manęs
Youtube kanale

Rašytojos dienoraštis

„Kur baigiasi sapnai“ Šalčininkų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje 2024-11-07

2024 m. lapkričio 7 d. Šalčininkų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje nuostabiai praleidau laiką. Nauja patirtis – man patiko pristatyti savo kūrybą ir asmenines patirtis, be moderatoriaus. Pradėjau nuo temų, kurios dažnai būna paliečiamos susitikimuose. Tad iškart papasakojau apie slapyvardžio reikšmę, skambesį ir kaip jį sukūriau. Kalbėdama apie informacijos rinkimą knygai atskleidžiau veikėjos Annos prototipą ir […]

„Kur baigiasi sapnai“ Ringaudų bibliotekoje 2024-09-25

Pažintis prasidėjo nuo žinučių per Messenger‘į. Parašiau į Ringaudų biblioteką. Nudžiugau gavusi malonų atsakymą su pasiūlymu pasisvečiuoti ir pristatyti romaną „Kur baigiasi sapnai“. Tiesa, prieš susitikimą vieną kartą pasimatėme gyvai, kai važiuodama pro šalį užsukau pasilabinti bei paduoti knygą. Mane pasitiko su šypsenomis ir šiltai išlydėjo. Jau tada supratau, kad į šią biblioteką grįšiu, kaip […]

 „Kur baigiasi sapnai“ pristatymas Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje 2024-09-19

Nuo pirmųjų pažinties akimirkų, dar bendraujant elektroninėje erdvėje, pajutau Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje dirbančio kolektyvo šilumą. Jau pradedant nuo vyresniosios bibliotekininkės ir komunikacijos specialistės Indrės Navickės šypsenų laiškuose. Vėliau, direktorės balso telefonu bei dokumentų komplektavimo bei katalogavimo skyriaus vedėjos Linos Rutkauskienės „Gerų dienų ir sveikatos“ linkėjimų man tapo visiškai aišku, jog ten dirba širdingi bei geranoriški […]