– Atleiskit, kad trukdau… Aš labai atsiprašau. Man reikia pagalbos. – Pati savo balse išgirdo susierzinimą, sumišusį su drovumu. Vyras atsimerkė ir jau antrą kartą pastarąją valandą Rūta pamatė jo klausiamą žvilgsnį.
– Aišku, jeigu galit, jeigu neužsiėmęs, jei dar turit laiko… – Kokia kvailystė, juk jis parpia ant suoliuko, o Rūta įsiteikinėja su visokiais „jeigu neužsiėmęs“.
– Nutiko kas nors? – Stipruolis nežymiai suraukė antakius ir raukšlės tarp jų gerokai išryškėjo.
– Reikia išlaužti duris. – Širdis pašėlusiai daužėsi.
– Ta prasme?
– Reikia išlaužti buto duris. Spyna pakeista, raktas netinka, negaliu įeiti, – išpylė gestikuliuodama rankomis kaip tikra ispanė.
– Pala, pala, – vyras nesuprasdamas papurtė galvą, – jūs norit, kad įsilaužčiau į butą?
– Taip. Išeina, kad taip, – patvirtino Rūta ir susigriebusi pridūrė: – Bet tai jau mano butas. Na, turbūt mano. Ir gerai būtų iki nakties į jį patekti. – Iš dangaus sudundėjo, abu pakėlė akis. – Na ir dienelė šiandien, na ir dienelė… – moteris beveik isteriškai sukrizeno.
