Dar vienas rankraščių skaitymo festivalio „Tekstūros“ vakaras įvyko Kaune, Dainavos parko skaitykloje. Šįkart literatūra išėjo iš patalpų ir įsikūrė žalumos apsuptyje – tarp medžių, žiedų ir vasariško parko šurmulio. Tokia aplinka puikiai tiko renginiui, kurio esmė gyvai dalytis dar tik gimstančia kūryba ir leisti klausytojams pirmiesiems praverti duris į istorijas, kurios ateityje taps knygomis.

Renginį pristatė Viktorija Dumčiūtė (IG peledos_skaitiniai), o vedėme mudvi – Lavisa Spell ir aš, E.M.A. Rotvel. Kartu su mumis savo kūrybą pristatė S. V. Lilith, Jurgita Noreikienė, Jolita Zykutė ir Aistė Šopa.

Kiekviena autorė skaitė dar neišleistų kūrinių ištraukas, todėl klausytojai turėjo gana retą galimybę išgirsti tekstus prieš jiems tampant knygomis.

Man visada įdomu stebėti, kaip skirtingai autoriai ateina į savo kūrybą. Vienų istorijos gimsta iš asmeninių patirčių, kitų – iš vaizduotės, istorinių laikotarpių, mistinių pasaulių ar dar niekur neįgyvendintų idėjų. Todėl ir „Tekstūrų“ skaitymai kiekvieną kartą tampa savotiška kelione per skirtingų autorių pasaulius.

Šįkart prie tekstų prisidėjo ir vizualioji renginio pusė. Ruošdamosi skaitymams buvome sutarusios, kad kiekviena autorė savo aprangoje turės detalę, atspindinčią jos skaitomą kūrinį.

Tad į Dainavos parko skaityklą atkeliavo ne tik rankraščiai, bet ir elfų ausytės, pagoniškas apsiaustas, aureolė su širdelėmis, šelmiškai užmaukšlinta beretė, kitos aprangos detalės ir net mano atsineštos „vaistų“ atsargos.

Šis sumanymas suteikė vakarui žaismingumo ir leido dar prieš pradedant skaityti šiek tiek nuspėti, kad už kiekvienos autorės slepiasi savitas pasaulis.

Aprangos detalės nebuvo vien dekoracija – jos tapo mažu raktu į skaitomų istorijų nuotaiką ir personažus.

Dainavos parko aplinka tam labai tiko. Skaitymai vyko apsupti žalumos, o už nugaros žydėjo baltos hortenzijos. Buvo gera jausti, kad literatūros vakaras vyksta neatsiribojęs nuo aplinkinio pasaulio. Atplaukė ir ištirpo tamsesnis debesis.

Kažkur netoliese vaikščiojo žmonės, šlamėjo medžiai, o vasariškas vakaras kūrė savą foną skaitomiems tekstams. Tokia vieta suteikė renginiui lengvumo ir kartu savotiško jaukumo.

Klausytojai galėjo išgirsti šešių autorių kūrinių ištraukas. Skyrėsi ne tik mūsų tekstai, bet ir jų nuotaikos, temos bei žanrai.

Būtent tai ir yra viena įdomiausių „Tekstūrų“ dalių.

Per vieną vakarą galima susipažinti su visiškai skirtingais kūrybos pasauliais ir trumpam tapti jų dalimi.

Man atrodo, kad tokie renginiai įdomūs ne tik skaitytojams. Autoriui taip pat labai svarbu pamatyti, kaip jo tekstas skamba garsiai, prieš gyvą auditoriją. Tai kitokia patirtis nei tyliai skaitant savo rankraštį namuose. Gyvas klausytojų dėmesys, reakcijos ir net tyla tarp sakinių leidžia kitaip pajusti savo paties parašytą tekstą.

Džiaugėmės ir klausytojais, kurie atėjo į Dainavos parką. Jų palaikymas tokiems renginiams yra labai svarbus. Juk rankraštis tampa gyvu kūriniu ne tik tada, kai patenka į knygos puslapius. Jis atgyja ir tą akimirką, kai pirmą kartą nuskamba prieš klausytoją.

Nuoširdžiai dėkojame Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos darbuotojams už jaukų priėmimą ir galimybę „Tekstūrų“ skaitymus surengti tokioje ypatingoje vietoje.

„Tekstūros“ tęsia savo kelionę, o kiekviena nauja stotelė tampa vis kitokia. Vienur tekstus lydi ypatinga pastato istorija, kitur – bibliotekos jaukumas, o šįkart jas lydėjo medžių žaluma, žydinčios gėlės ir vasaros vakaro šviesa.

Viena iš gražiausių festivalio dalių ir yra tai, kad niekada tiksliai nežinai, kur ir kaip kitą kartą suskambės tekstas.

Nuoširdus ačiū Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka už šiltą priėmimą, nuostabias nuotraukas, atvykusius skaitytojus ir visus kitus svečius.