–    O kuo panašūs žioveinis ir tavo vardas?

–    Lotyniškai jis vadinamas Antirrhinum. Skamba panašiai, kaip Antarina, – patraukė pečiais. – Turbūt tik tuo. Deira ieško sutapimų. Dar sakė, kad jis atsparus ir palinkėjo man tokiai būti. Žiedynai stambūs, tujų formos. O gėlės – pūstais sijonėliais. Spalvos nuo rausvos, persiliejančios į oranžinę, iki gelsvos. Po šiuo grožiu slepiasi paslaptis – išdžiūvusi sėklų dėžutė, panaši į žmogaus kaukolę. 

–    Iš to, ką išgirdau, galima spręsti, kad Deira – botanikė arba pa­čiuožusi, – balse jautė smalsumą ir pajuoką vienu metu. 

–    Neturiu supratimo, neklausinėjau. Maloni moteris ir tiek, – Antarina užstojo palatos kaimynę, tą pat akimirką apsisprendusi daugiau neatvirauti. 

–    Turbūt mokslo žmogus, – Ina sušvelnino toną, išgirdusi metali­nes gaideles. 

–    Nežinau. Mano tėvas buvo mokslo žmogus. Jis ir apie mano vardą papasakojo. Norėjo pagal binarinę nomenklatūrą, bet… 

–    Pagal ką?! 

–    Mokslininkų reikalai, – nuskambėjo abejingai, nors vėl nustebo, prisiminusi kai ką iš vaikystės. – Jei trumpai, tai rūšių žymėjimas dviem vardais. Na, kai pavadinimas susideda iš genties ir rūšies. Tarkim, varna priklauso Corvus genčiai, lieka prie genties pridėti rūšį. Juodoji varna yra Corvus corone, pilkoji – Corvus cornix. Vienžo, džiaugiuosi, kad tėvai dėl kažko nesusitarė, nes nusprendė pasielgti paprasčiau. Dėl to sudėjo savo vardus ir pavadino kaip įmonės bendrasavininkiai. Mano tėvas – Antanas, motina – Irina. Sulipdžius tapau Antarina. 

–    Pasirodo, mūsų gimdytojos bendravardės. Tik man motina pra­nešė, kad mano vardas – jos vardo uodega. Uo-de-ga. Va, tokia ji buvo. Mūsų santykiai ir nukeliavo po uodega.

–    Nėra jau. Išskrido. Atgavo laisvę. Geriau užsidarytum langą, kol koks Dievo kūrinys čia neužsimušė ar lizdo nesusisuko.

–    O tu, pasirodo, humoristas.

–    Ir juokiantis širdis gali liūdėti, o džiaugsmas baigtis sielvartu.

–    Tu nepyk, gerai, kad aš taip apie Šventąjį Raštą. Supranti, man išvis atrodo, kad visi Jėzaus egzorcizmo seansai ir stebuklingi išgydymai tik dėl tų laikų tamsumo. Bet kiekvienas turim savo nuomonę ir aš gerbiu tavąją.

–    K… ką? – Izidorius perklausė, lyg ką tik prabudęs ir ničnieko ne­girdėjęs.

–    Sakau, Jėzus psichosomatinius sutrikimus gydė ir dabar man labai reikėtų jo pagalbos. Bet kadangi Jėzaus šalia nėra, gal pabūtum už jį.

Ilgaplaukė jau ėmė keikti save už nesulaikytą humorą, kurį Izidorius galėjo suprasti kaip pašaipą. Tačiau vietinis piligrimas nesureagavo į pa­juokimą, tik skėstelėjo rankomis ir sušnabždėjo:

–    Aš nemoku tokių dalykų.

–    Juk Jėzus iš pat pradžių irgi nežinojo, kad taps Mesiju.

–    Taip. Turbūt… Eisiu jau.

–    Galiu tavęs paprašyti? – pasidomėjo Antarina ir sąmoningai nelaukdama atsakymo tęsė. – Aš juk čia trumpam ir jau anądien supratau, kad žmogiškai kalbėti moki, – nesulaukusi atsakymo ištiesė rankas priekyje savęs, paėjėjo kelis žingsnius ir, užčiuopusi ant fotelio padėtą maišelį, ištraukė iš jo Deiros įduotą gėrimą.