Susitikimas Kauno r. Ežerėlio bibliotekoje paliko patį šilčiausią įspūdį.

Vos susipažinus gyvai su bibliotekininke Giedre, tapo aišku, čia kalbėsiu apie viską :))
Giedrė gražiai atsiliepė apie visus savo lankytojus ir kolegę, dirbusią ten net 29 metus. Nudžiugau pamačiusi, kad ji atvyko į susitikimą. Taip pat pasirodė ilgametė Ežerėlio mokyklos mokytoja. Po to, įžengė menininkė, pakvietusi mane į savo parodą.

Kai susirinko visos skaitytojų klubo narės, buvau pristatyta ir pokalbį pradėjome jaukioje atmosferoje – prie gausiai vaišėmis nukrauto stalo.

Pasakojau apie savo kūrybos pradžią, apie tai, kodėl ėmiausi rašymo. Dalijomės mintimis apie rašytojo kasdienybę – kol kas savęs dar nedrįstu vadinti rašytoja. Buvo užduotas įdomus klausimas: ką darau, jei staiga šauna idėja, o neturiu kur užsižymėti? Atsakiau sąžiningai – kartoju mintyse daug kartų, tik nėra garantijų, kad prisiminsiu.

Dalinausi, kas mane įkvepia rašyti, kaip kuriu veikėjus ir kaip jie kartais „pakiša koją“, priversdami keisti siužetą, nes rašau be griežto plano – man jo laikytis tiesiog nepavyksta.

Pristačiau savo Beta skaitytojus, pasidalinau, kaip juos renkuosi. Paklausta patarimų, dalijausi jais atvirai. Papasakojau apie darbą su redaktoriais, apie viršelio kūrėją Astą – nuo mūsų pažinties iki šių dienų bendravimo. Apibūdinau jos Instagram paskyrą, pasakojau apie jos ekskursijas, keliones, apie tai, kuo ji dalijasi viešai. Labai ją vertinu kaip moterį, žmogų ir kūrėją.

Atvirai kalbėjau apie visą leidybos procesą – nuo kontaktų su didžiaisiais platintojais iki bendradarbiavimo su mažesnėmis knygų parduotuvėmis. Paaiškinau, kodėl iš karto pasirinkau savilaidą. Kalbėjomės apie užsakomuosius darbus.

Paklausta apie man imponuojančius lietuvių autorius, kiek sutrikau. Pirma ištariau Leonido Donskio pavardę, bet paskui susimąsčiau. Juk kalbant ne tik apie lietuvių, bet ir apie užsienio autorius bei apie įvairiausius žanrus, aš skaitau viską, pagal poreikį, norus ir galimybes.

Kalbant apie fantastiką ir distopijas, viena viešnia rekomendavo „Tarnaitės pasakojimą“ – jis jau mano norų sąraše.

Pasakojau apie tai, kaip gimė dvi frazės:

„Yra žmonių, šalia kurių jautiesi didvyriu, o būna ir atvirkščiai. Ir tai priklauso ne nuo mūsų, o nuo esančių greta”

bei

„Knyga – gyvenimas, kurį pradedame ir baigiame vieni.”

Knygą palyginau su gyvenimu. Kiek plačiau išdėsčiau mano filosofiją apie gimimą ir mirtį – apie pradžias ir pabaigas.

Vienas klausimas ypač sujaudino – „Ką gavote mainais iš skaitytojų?“ – tai buvo pirmas kartas, kai jį išgirdau. Viduje tapo šilta. Juk gavau tiek daug: gėrio, atvirumo, šviesių pažinčių.

Buvo dar vienas įdomus klausimas – kas sunkiau: rašyti dialogus ar ištisinį tekstą? Dabar labai gaila, kad nepaklausiau, ką atėjusi moteris rašo, ką kuria.

Paprašyta papasakoti apie slapyvardį, dalinausi jo atsiradimo istorija. Prisiminiau pirmąjį slapyvardį, kurį turėjau sugalvoti labai greitai, kai buvau pakviesta publikuotis žurnale „Rankos“.

Kalbant apie ateities planus, atskleidžiau apie parašytus rankraščius, net apie jų turinį.

Dar kalbėjome apie praktinius dalykus: savo sukurtą sistemą, vedant soc. tinklus, planuojant pardavimų strategiją ir kitus, beveik techninius darbus.

Pripažinau tai, kad rašymas man iš dalies reiškią tarnystę. Juk rašau apie socialines ar buitines problemas, vadinasi, jos mane jaudina. Ir, kaip dažnai darau susitikimų metu, skatinau rašyti ir dalintis. Juk kiekvienas turi savas patirtis. Drąsindama papasakojau apie taisykles, apie kurias nei pati nežinojau, kai rašiau pirmus rankraščius. Juk kūryba, ne tik talentas, bet ir darbas. Jeigu nepavyksta rašyti intuityviai, galima pasinaudoti taisyklėmis.

Labiausiai patiko, kai kalbėjomės visos – kai dalinomės nuomonėmis, kai skaitytojos drąsiai klausė to, kas joms įdomu. Toks atviras bendravimas man pats mieliausias.

Esu dėkinga iki dangaus Giedrei ir visoms viešnioms! Buvo labai gera.