Nuo pirmųjų pažinties akimirkų, dar bendraujant elektroninėje erdvėje, pajutau Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje dirbančio kolektyvo šilumą. Jau pradedant nuo vyresniosios bibliotekininkės ir komunikacijos specialistės Indrės Navickės šypsenų laiškuose. Vėliau, direktorės balso telefonu bei dokumentų komplektavimo bei katalogavimo skyriaus vedėjos Linos Rutkauskienės „Gerų dienų ir sveikatos“ linkėjimų man tapo visiškai aišku, jog ten dirba širdingi bei geranoriški žmonės.

Prieš renginį spėjome pakalbėti su vyresn. bibliotekininke Leokadija Sušinskaite. Pasidalinome mintimis ne tik apie literatūra, bet ir apie kitus menus. Pasirodo Leokadija turi keliantį susižavėjimą hobį. Ji užsiima keramika! O juk tai bene seniausia lietuvių meno rūšis. Kaip žibėjo Leokadijos akys, kai ji kalbėjo apie šį užsiėmimą. Apie laukimą bei nuostabą, kai ateina metas ištraukti gaminį iš krosnies. Panašu, kad netikėtumo jausmas, kai tiksliai nežinai kaip atrodys galutinis rezultatas yra vienas didžiausių malonumų. Gaila, kad laikas bėgo greitai, būtume tikrai radę daugiau bendrų temų.

Susirinkus svečiams suskambo Ludoviko Einaudžio „Giorni dispari“. Ir ši melodija tapo ne tik įžanga, bet ir ženklu, kurį priėmiau su didžiule pagarba. Vadinasi, Leokadija skaitydama „Kur baigiasi sapnai“ pastebėjo visas detales, juk romane buvo paminėtas būtent šis kūrinys. Milijonas ačiū Jums, Leokadija, už kuriamą grožį, jautrumą ir gėrį. Jums tai tikrai pavyksta.

Po prisistatymo aptarėme klausimus kada pradėjau kurti, šiek tiek paliečiau temą apie mano gyvenimą Ispanijoje.

Kalbėjomės apie tai, kiek laiko rašiau romaną. Papasakojau, kiek truko visas leidybos procesas nuo idėjos iki realios knygos rankoje.

Pradėjus temą apie „nepatogius“ žmones šiek tiek aptarėme vaikų globas, gan primityvias schemas, kaip išviliojami iš sulaukusių pilnametystės vaikų, valstybės skiriami trys tūkstančiai eurų, skirti gyvenimo pamatų sukūrimui. Kaip tie pinigai ištaškomi per savaite ar net greičiau ir koks procentas tokių žmonių atsiduria gatvėse.

Kalbant apie knygos veikėjus buvo užduotas klausimas apie mano pačios išgyvenimus, apie informaciją, pagal kurią kūriau knygą. Tuomet, Leokadija paminėjo filmą „Taksi vairuotojas”, kuriame vaidino Robertas de Niro. Prieš rašant šį straipsnį jį pažiūrėjau. Naktinio Niujorko gyvenimo realybė… Taip. Šimtas kartų taip. Žinant problemas iš vidaus, apie jas rašyti sudėtinga ir lengva tuo pat metu. Lyg ir žinai viską iki smulkmenų, bet temų tiek daug ir jos tokios gilios ir daugiasluoksnės, kad kaip bepasuktum gimsta nauja istorija. O kurią pasirinkti? Kuri reikalingesnė, jeigu jos visos svarbios?

Palietus vaikų prievartos temą, prisiminiau kaip gimė Zeniaus personažas. 2018 metais aš ieškojau vaikų dingimo statistikos Lietuvoje. Atradau menka informaciją – vieną bendrą skaičių, iš kurio visiškai neaišku, kiek iš jų buvo pasiklydę patys, kiek pabėgę iš globos namų ir sugrįžę, kiek nusižudę, kiek išsiųsti į vergoves, kiek išvažiavo į užsienį? O gal buvo „paleistų“ organams ar parduotų turtingų iškrypėlių norams tenkinti? Kiek jų pardavė patys tėvai, kiek nusikaltėlių ir sistemos narių liko nenubaustų? Šiandien vėl pasižvalgiau po interneto platybes. Per šiuos kelerius metus, teisingų pasiūlymų atsirado, o realių pokyčių mažoka.

Kalbėjomės ir apie žanro pasirinkimą, apie tai kodėl konstravau romaną, įpindama į jo struktūrą sapnus ir regėjimus. Apie patį žodį „sapnai“ pavadinime.

Pajudinome naujųjų religijų temą. Papasakojau dėl ko pasirinkau Jehovos liudytojus, nors pradžioje planavau rašyti apie scientologus, mormonus arba baptistus. Palietėme temas apie įvairiausius „apmokymus“, specifines stovyklas, kurios sukurtos tik tam, kad įtrauktų silpnesnius, gyvenimo nuskriaustus žmones.

Pažinčiai su mano rašymo stiliumi pakaičiau dvi ištraukas. Įkeliu jas čia:

„Juk žmonės kaip snaigės. Visi skirtingi, tik sklendžiantys kartu. Dažniausiai priartėja, prisiliečia, o nuslydę, nutolsta. Retai pasitaiko snaigių, kurios apsikabina, persipina, o šešiabriauniam ledo krištolui suspindus, akina aplinkinius. Tokios snaigės švyti pasitikėjimu. Pagarba. Palaikymu. Pagalba. Pasiaukojimu. Ir meile…“

“Kartą per savaitę užlipdavo ant išlenkto medinio pėsčiųjų viaduko. Atsirėmęs pilvu į turėklus, ištiesdavo rankas nelyginant paukščio sparnus ir, uosdamas vėją bei jausdamas tilto vibracijas, mintimis sklęsdavo silpnai žybčiojančiais neuronų voratinkliais. Taip išbūdavo ilgai, sekdamas akimis pravažiuojančius automobilius ir tikėdamasis, kad kuris nors pasiųs garso signalą. Tai buvo jo paties susikurta magiška tradicija, leidžianti nuspėti ateitį, kuria jis kliovėsi. Jeigu kas supypsėdavo, Sigis laukdavo geros žinios ar tikėdavosi linksmos dienos, o jei ne – ramiai nusileisdavo nuo tilto ir kulniuodavo į čia pat dešinėje besislepiantį namuką, paskendusį niūrioje kasdienybėje. Tokiam jo tikėjimui nebuvo jokio logiško ar moksliško paaiškinimo. Jis tiesiog tikėjo savais burtais, ir tiek.“

Man buvo be galo jautru ir gera, kai Leokadija paminėjo apie Rūtos ir kaimynės mokytojos pasisveikinimus Justino Marcinkevičiaus eilėmis. Būdama prieš susirinkusiuosius aš susilaikiau, o dabar rašydama graudinuosi. Juk aš labai norėjau, kad bent kažkas atkreiptų dėmesį į šį fragmentą ir Leokadija jį pastebėjo.

Dar kalbėjomės apie patį kūrybos procesą ir ką rašau dabar.

Aptarėme įsiminusias knygas.

Papasakojau slapyvardžio reikšmę ir jo sukūrimo istoriją.

Klausiama kodėl pradėjau rašyti taip vėlai, papasakojau dalelę savo gyvenimo.

Esu dėkinga Nelijai Urbei, „Melo šydas“ romano autorei, kuri padarė man staigmena atvykdama. Ji jau senokai perskaičiusi romaną, bet paminėjo, kad vis dar jį ryškiai atsimena. Begalinis ačiū, kad atvykai.

Vienus iš stipriausiu komplimentų išgirdau iš Gintaro Šurkaus lūpų. Aš jam pasirodžiau įdomi, kaip asmenybė ir jis ištarė iki dangaus kilstelėjusius žodžius, pasakęs, kad turiu talentą. Taikus žmogus su sveiku humoru. Žadėjau jam nedėti nuotraukos į Facebooką, o dėl asmeninio tinklapio sutarėm.

Prieš renginį ir po jo turėjau didžiulį malonumą pabendrauti su Alytaus rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilmą Liaukuvienę. Jausmas, kad mūsų keliai dar susieis neapleidžia iki šiol. Vilma nusprendė atvykti į renginį jau pasidomėjusi apie knygą. Akį patraukė viršelis ir tai, kad anotacijoje kalbama apie seseris dvynes. O ji buvo tik pabaigusi skaityti knygą „Hermanas“, kurioje taip pat kalbama apie dvynes.

Vilma ištarė man negirdėtą, labai patikusį posakį, kurį užsižymėjau iškart išėjus kieman: „Meilė, kaip vaikas žaidžiantis slėpynių, jeigu jo nesuranda, jis pasirodo pats“ ir pasakė, kad talentas elgiasi taip pat. Tikiuosi, kad ši nuostabi moteris ras laiko kūrybai ir dalinsis savo talentu su kitais.

Gaila, kad nesužinojau fotografės vardo, tik paprašiau, kad leistų panaudoti jos nupaveiksluotus kadrus. Ačiū Jums! Nors visad liekat nematomu stebėtoju, bet esat vienas iš svarbiausių žmonių renginiuose. Juk, jeigu ne Jūs prisiminimai išblėstų gerokai greičiau.

Ir pabaigai tvirtai pareiškiu, kad Direktorės pavaduotojos Skaidrės Polozovienės kava man buvo pati skaniausia Alytuje! O jauki šiluma sklido ne tik iš puodelio, bet ir iš šios nuostabios moters pasidalintų minčių.

Dėkoju Skairdei, Leokadijai, Indrei, Linai, fotografei, vyriškiui, kuris buvo atsakingas už muzikinį foną, visam Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos kolektyvui bei visiems atvykusiems paklausyti ir bent trumpam šnektelėti!