2024 m. gruodžio 5 d. susitikimas su skaitytojais Trakų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje man tapo paskutiniuoju šiais metais.

Už šiltą priėmimą esu dėkinga Kristinai Serapinienei ir visam bibliotekos kolektyvui. Gaila, kad netikėtai užklydęs virusas neleido Kristinai dalyvauti renginyje gyvai, tačiau mes susitarėme, kad ateityje būtinai susitiksime.
Renginį pradėjau trumpai papasakodama apie save bei savo kūrybinį kelią. Vienas pirmųjų klausimų buvo apie meilę rašymui, apie tai ar ją paveldėjau iš šeimos, giminės? O gal ši aistra atsirado savaime. Dalinausi, kaip mano gyvenimo patirtis lėmė norą kurti ir kaip kūriniuose atsiranda mano aprašomos temos.

Aptarėme romano atsiradimo kelią. Paminėjau kodėl pasirinkau nagrinėti socialinius dalykus ir kaip gimė idėja šiam romanui. Kiek laiko prireikė rankraščiui parašyti, suredaguoti, kol jis pasiekė beta skaitytojas. Jų buvo nedaug, todėl trumpai papasakojau apie kiekvieną asmeniškai. Jų indėlis man yra svarbus.
Kūriniui pasirinkto pavadinimo paieškos taip pat sulaukė dėmesio. Pasakojau apie pavadinimus, kurie atsirado ir buvo atmesti, kol galiausiai įvykus paskutinės akimirkos pokyčiui, liko „Kur baigiasi sapnai“. Taip pat pasidalinau įdomia pažinties istorija su viršelio autore – talentingąja Asta.

Dalinausi mintimis apie autoriaus atsakomybes, ypač, jeigu knygos leidžiamos savarankiškai. Sulaukiau klausimų apie bendradarbiavimą su redaktoriais. Kaip jų ieškojau? Kodėl nedirbau su pirmaisiais, pasiūliusiais savo paslaugas? Kaip vertinu jų darbą? Šnekėjau apie savo pačios redagavimą. Apie tai, kad pradinis rankraštis būna aštresnis, bet taikydama platesnei auditorijai aš apglūdinu kampus taip, kad ribos nebūtų peržengtos.

Skaitytojai domėjosi apie sunkumus ir privilegijas leidžiant knygas pačiai, apie vidine autorių „virtuvę“. Klausė mano nuomonės apie darbą su leidyklomis.
Papasakojau kokius darbus turi pasidaryti savilaidininkas.
Gavusi klausimą, ar man turėjo įtakos kitų autorių kūryba, išvardinau, kokias knygas skaitau bei kokie žanrai traukia labiau. Taip pat atskleidžiau, jog mano kūrybiniam darbui didelę įtaką daro realūs gyvenimo fragmentai – nors personažai ir situacijos yra sukurti. Paaiškinau, kaip „auginu“ savo veikėjus, jų charakterius ir kaip jie evoliucionuoja kūrinyje.

Gavusi klausimą „Kur prasideda sapnai?“ kalbėjau, kaip sapnai susipina su kasdienybe, juk visi juos matome. Jie yra mūsų visų gyvenimo dalis. Ar kai kuriuos regėjimus išties galime laikyti pranašiškais? O sapnų simbolika – tik sutapimai, ar jiems reikėtų teikti daugiau reikšmės?
Aptarėme, kodėl nenoriu rašyti šios knygos pratęsimo. Bet aš pažadėjau, kad kai kuriuos veikėjus skaitytojai sutiks kituose kūriniuose, kaip epizodinius personažus.
Kalbėjome apie Kauno „piktžaizdžių“, kuriose gyvena asocialūs asmenys vaizdavimą knygoje. Dalinausi, kaip renku informaciją tokioms temoms. Papasakojau apie suplanuotą interviu kitam kūriniui. Tuomet, viešnios palygino mano „namų darbus“ su garsiojo Edmundo Malūko. Pasirodo tyrimus atliekame panašiai – visa galva ir kūnų pasinerdami į tą, kitą pasaulį. Tik man reikėtų rinktis atsargesnius metodus.
Buvo smagu išgirsti, kad bibliotekininkėms patiko mano YouTube kanalo įrašai.

Pasidalinau planais rašyti siaubo istorijas ir paminėjau, kad mano kūriniuose išliks socialinis kontekstas. Dėl to ateityje skaitytojai vėl galės tikėtis sudėtingų, jautrių temų, kurios, tikiuosi, paskatins susimąstyti.
Renginys baigėsi jaukiai: gavau nuostabių dovanų – tarp jų buvo Eitvydės Pranevičienės paveikslas „Žiniasklaida“ bei jos novelių rinkinys ir nuostabios gėlės. Esu labai dėkinga už kiekvieną šilumos ir palaikymo akimirką.
Grįždama namo dar stabtelėjau, nusipaveiksluoti prie šventinės Trakų eglutės. Žiūrėdama į jos šviesas, dar kartą pagalvojau, kokia prasminga ir džiugi buvo ši diena.