2024-06-06 20:44 įšoko Kamilės žinutė: „Sveika, tikriausiai nereikia tavęs net klausti Ir tu sutinkti sudalyvauti „Meilės istorijos parke“ kupoliuke kokį liepos pirmadienį?“

Sutikau ir tik po trumpos valandėlės atsikvošėjus perklausiau, ar aš kviečiama, kaip žiūrovė, o gal reikia pasiruošti viešam pokalbiui?

Scenos kėdės atiteko keturioms dalyvėms. Erikai Amber, Jolantai Vilkevičiūtei, Astai Jolantai Miškinytei ir man – Emai Rotvel. Mūsų ketvertukas kiek daugiau nei valanda dalinosi mintimis apie kūrybą.

Dėkoju Kamilei, Viktorijai ir Kauno miesto Vinco Kudirkos viešajai bibliotekai už pasitikėjimą.

***

Galbūt, pradžioje turėčiau aprašyti ką kalbėjomės mes – autorės, bet kuo ilgiau galvoju, tuo labiau suprantu, kaip smarkiai mane sužavėjo žmonės, kurie atėjo mūsų aplankyti. Mane daro laiminga, įkvepia jų dėmesio bei laiko dovana. Žiūrint į atvykusius suprantu, jog kiekvienas iš jų turi savo įdomias patirtis, skirtingą požiūrį į pasaulį ir gyvenimą.

Linksmas vyrukas vardu Giedrius, mėgstantis lankytis įvairiausiuose renginiuose ir renkantis palinkėjimus iš muzikantų, dainininkų, rašytojų į tam skirtą sąsiuvinį. Dvi mano kaimynės, kurių nesitikėjau pamatyti renginyje ir apie kurias aš žinau nedaug. Kristina kristina_green777 su kurią kalbėjomės po renginių kavinukėje.

Ligita katino_skaitiniai, trilogijos „Sutaisyta auksu“ autorė Ligita, kuri savo kūrinio motyvais veda žaidimus Kaune RPG House.

Odeta su sutuoktiniu, kuriantys fantastiką ir besidalinantys savo kūrybą Wattpad platformoje. Jau namuose buvau sumąsčiusi ką jiems užrašysiu savo knygoje.

Aušra, kuri atvykusi į pirmą gyvą mano knygos pristatymą su drauge Justina, liko mano širdyje artimos nuoširdžios, besišypsančios. Tikri šviesos žiburiukai.

Į visus piknikus atvykstanti vaišingoji rašytoja, keturių knygų autorė Tyla Audroje, visad atvežanti vaisių ar uogų iš savo išpuoselėto sodo.

Kai kurie skaitytojai priėjo pasilabinti ir susipažinti asmeniškai, tik gaila, kad nesužinojau jų vardų. O taip norėtųsi apie juos parašyti kažką daugiau. Viena šviesaus veido ir balso moteris man padovanojo nuostabią žuvelę bei pasakė daug gražių žodžių. Ji jau buvo perskaičiusi romaną „Kur baigiasi sapnai“ ir linkėjo kurti, rašyti, leisti. Jai patiko. Esu jai dėkinga. Tokie palinkėjimai skatina kurti, juk jauti pasitikėjimą, o tai didžiulė kūrybinio pasaulio dalis.

***

Dabar kilo mintis, kad teks dalinti atminimus apie „Meilės istorijas parke“ į dvi dalis.

***

Renginys prasidėjo bibliotekininkės Viktorijos pasisveikinimu, mūsų pristatymu bei padėka, kad visi kišenėse atsinešė saulės. Jau ne paslaptis, kad Viktorija turi priėjimą prie aukštesnių jėgų, reguliuojančių lietaus ir vėjų srautus. Jeigu saulės spinduliams būtų galima duoti antrą vardą, jis būtų Viktorija – Pelėdos skaitiniai.

Visad besišypsanti, mandagi, suspėjanti padaryti tiek, kad kitam apsisuktų galva. Aš nedaug žinau apie bibliotekininkų darbą, bet stebint iš šalies susidaro įspūdis, kad šiuo laikotarpiu jie sukasi per tūkstantį papildomų veiklų. Juk bibliotekose vyksta knygų pristatymai, edukacijos, parodos, koncertai. Esant poreikiui bibliotekininkai virsta į auklėtojus, aktyvaus laisvalaikio vaikų stovyklų organizatorius bei vedėjus. Ir dar daug kitų dalykų. Ir prie viso to geba išlaikyti taktą.

Viktorijos atsidavimas ir meilė literatūrai sukuria šiltą bei jaukią atmosferą. Ši moteris yra ne tik knygų sergėtoja, bet ir įkvėpimo šaltinis visiems, kurie ieško žinių ir atsakymų. Energinga, gyvybinga, pilna idėjų ir visada pasiruošusi veikti.

Ir tai dar ne viskas. Viktorija kuria mūsų visų ateitį, diegdama savo sūneliui Jonui ne tik meilę knygoms, bet ir vertybes, kurios padeda jam suprasti pasaulio stebuklus ir galimybes. Tie, kas seka Pelėdos skaitinių Instagramą mato, kaip jie kartu skaito, aptaria istorijas, atrasdami naujus pasaulius, esančius knygų puslapiuose. Viktorijos energija ir atsidavimas daro didelę įtaką Jonui, kuris auga su gilia meile knygoms ir mokymuisi.

Esu dėkinga šiai žaviai moteriai už bendravimą. Ji – išskirtinė.

***

Pradėjus kalbėti, klausytojų būryje pamačiau saugiai šildantį Gabijos keista_skaitytoja žvilgsnį.

Instagrame ją seku senokai, o gyvai susitikome tik literatūrinių piknikų „Meilės istorijos parke“ dėka. Patį pirmą liepos pirmadienį užsimezgė mūsų pažintis. Kalbėjomės apie knygas, soc. tinklus, augintinius. Palietėme ir kitas temas, bet laikas bėga taip greit… Tikiuosi, kad dar teks bendrauti ne vieną kartą. Tiesa, kalbant apie gyvūnus ji papasakojo apie savo gražuolį auksaspalvį retriverį, kuris jos be galo ilgisi, kai jai tenka išvykti. Tuomet aš sumaniau pasididžiuoti sūnumi, kurio planus keliauti po Pietų Ameriką sugriovė užgriuvęs pasaulį virusas, ir jam teko pasirinkti artimesnį žygį. Ir kaipgi be iššūkių! Jei jau eini Camino Lituano, tai tik su geriausiu draugu katinu. Puoliau ieškoti sūnaus profilio Instagrame. O Gabija į mane pažiūrėjo tokiu išmintingai gudriu žvilgsniu ir pranešė, kad jau žino apie jo keliones, nes stebi jo paskyrą.

Po renginio Gabija atrado laiko nueiti į kavinukę. Kalbėjomės. Buvo įdomu ir gera pažinti šią šaunią merginą.

Gabija, jeigu kada skaitysi, tai žinok, kad prisimenu tavo mama ir anglų kalbos programėlę. Ir dar, žinok, kad tu ypatinga.

***

Nudžiugau, kad pabuvimui kavinukėje prisijungė Kristė papartis.ir.knyga.

Apie Kristę žinau truputį daugiau, nes prieš kurį laiką norėjau iš jos paimti interviu, dėl to iššniukštinėjau viską, ką tik buvo įmanoma rasti viešoje erdvėje. Tačiau susitikus aš suklusau, kai iš jos lūpų išgirdau Pyplių kaimo pavadinimą ir tai, kad ji planuoja ten vykti. Paprastai žmonės, kalbėdami apie tą kraštą žino didesnes vietoves, tokias, kaip Ringaudai ar Kačerginė. Tik ne Pypliai. Bet lyg to būtų maža, išsiaiškinus į kuriuos namus ji važiuos supratau, kad ji savomis akimis pamatys mano aprašomą namą, kuris stovi kaimynystėje. Ten daug kas pakitę. Kluono nebelikę, savininkai kiti. Man iš kelio pusės nebuvo matyt ar likę turėklai už kurių kabindamasi laipteliais lipo moteris. O namo pamatų istorija tikra. Ir tame name kadais gyveno neregė. Gerai ją prisimenu. Tik Pranas realybėj neegzistavo.

Ištrauka:
„– Reik pamislyt. Gyvenimas ilgas. Gal ką ir prisiminsiu. Visko buvo, tik mačiau ne viską. Senasis kaimynas mums padėjo suremontuoti pamatus. Po grindimis buvo tuščia palikta, tai kai vėjas sukildavo, atrodydavo, šimtas šunų kaukia. Jis ir patvarkė. Dar plytų iš kažkur gavo, apmūrijo. – Mostelėjo ranka į keturkampius aptrupėjusius luistelius. – Už tai jam plokštesnius akmenis atidavėm, kieme pasistatė tarp agrastų krūmų. Patogu vietoj suolelių.

Zita sukluso, išgirdusi apie akmenis. Tačiau senė tarytum užmigo, pridengusi akis vokais. Nuo šlapių blizgių kambliukų ir lapų, laikomų sustingusiomis rankomis, lašėjo vanduo. Zita netrukdė, tylėjo kartu, stebėdama kraupų vaizdą. Tik vos nesivožė atbulomis, kai staiga blankiais voratinkliais uždengtos akys plačiai prasivėrė.”

Dar su Kriste kalbėjomės apie mitybą, tatuiruotes, fantastinius kūrinius ir kitus dalykus. Išorėje ji tokia trapi, bet tai apgaulinga. Jos tvirtumas juntamas vos pradėjus pokalbį.

***

Juk būna, kad žvelgi į žmogų ir jausmas toks, lyg jį žinotum, tik nepameni iš kur. Šį kart taip nutiko man. O pažįstų šia nuostabią moterį ne tik aš. Apie ją bei jos šeimą kalbėjo visa Lietuva ir pasaulis. Kalbėjo, stebėjo, meldėsi ir siuntė pačias geriausias mintis ir linkėjimus, kai 1989-ųjų liepos 6-ąją profesorius Aleksandras Konovalovas su grupe gydytojų atlikinėjo unikalią dviejų mergyčių atskyrimo operaciją.

Tuomet aš buvau paauglė ir atminty liko juodai baltų nuotraukų vaizdai, kuriuos lydėjo nerimas ir suvokimas, kad esu per menka kažkaip pagelbėti.

Vilija Tamulevičiūtė – nepaprasta moteris, kurios gyvenimas nuo pat gimimo buvo paženklintas iššūkiais.

Jeigu tik būčiau susivokus ir pažinus… Būčiau apkabinus dvigubai smarkiau ir pasiūlius po pikniko prisijungti pasisėdėjimui Kalniečių parko kavinukėje, kuris jau tampa tradiciniu, kaip ir meilės istorijų piknikai.

Tikiuosi, kad Vilijos istorija nuguls knygoje. Tikiu, net vidumi žinau, kad ji gali parašyti ryškią ir stiprią knygą, juk didžiulė Vilijos gyvenimo dalis susijusi su literatūra. Ji – šviesulys, gyvenantis knygų pasaulyje. Dirba knygyne. Turi IG paskyrą knygu_puslapiuose, kurioje iki šios dienos yra įkelti 1,255 įrašai. Jų man užteks ilgam, nes kiekvieną nagrinėsiu skrupulingai.

Čia palieku dabartiniam laikui man tinkamas Vilijos rekomendacijas. Manau, kad ji galėtų parinkti sąrašiuką kiekvienam pagal jų norus ar poreikį.

Sonata Dirsytė „Karo nuotaka“, „Išdidumo kalinė“.

Carlos Ruiz Zafon „Vėjo šešėlis“.

Maggie O’Farrell „Hamnetas“.

Eimantas Gudas „Mėlynas kraujas“, „Gedimino kraujas“.

Nuoširdžiai užjaučiu, kad šiais metais nebūties ranka iš Vilijos gyvenimo išsivedė sesę Vitaliją. Niekas niekada iki galo ir nežino, ką pasakyt, kad žodžiai būtų tokie dideli, kad paguostų ir sušvelnintų širdies sopulį. Niekas neužpildysime netekties, bet mintimis kiekvienas galime pabūti šalia.

***

Mano brangi Laima, kuri yra pirmasis mane pasveikinęs su pirmu pabaigtu rankraščiu žmogus. Nors šis rankraštis kol kas taip ir tūno kompiuterio kamputyje, bet galbūt ateityje ir jį paleisiu į platų pasaulį. Pradžioje su Laima bendravome ne visai standartiškai, kaip įprasta dabar – rašėm viena kitai el. laiškus. Tik retsykiais įsitraukdamos į pokalbius per messenger‘į. Vėliau pasipylė balso žinutės ir susitikimai. Gyvai susitikome prasidėjus pirmam „Meilės istorijos parke“ piknikų sezonui. Mūsų draugystė brendo lėtai, bet užtikrintai. Dabar susitikę pasivaikščiojimui mes kalbam apie viską, nors diskusijos apie kūryba išlieka tvirtu stuburu. Ačiū Laimai už nuotraukas, videoįrašus ir draugystę.

***

Visad nušvinta akys pamačius knygų_princeses paskyros įkūrėją. Susipažinome interviu metu, o gyvai susitikome literatūriniuose piknikuose. Rasa nieko neteisiantis, tolerantiškas žmogus. Interviu metu buvau uždavus klausimą apie rašymą ir ji minėjo, kad turėjo minčių parašyti vadovėlį. „…Bet genetika yra toks sparčiai besivystantis mokslas, kad išleidus knygą, informacija jau būna pasenusi. Tai gal ateityje būtų smagu parašyti knygą apie genetiką plačiai visuomenei (tiems kurie nori suprasti šį mokslą, bet turi tik mokyklines biologijos žinias).“ Dabar gi, kai ne kartą bendravom asmeniškai aš mėginsiu ją įtikinti, kad ji parašytų ne tik knygą apie genetiką, bet ir patį įdomiausią romaną! Aišku, pritaikant medicinos mokslo žinias. Pirksiu viską, ką tik rašys Rasa. Labai vertinu tai, kad galiu bent kartais pabūti šalia mokslo žmogaus ir moters, spinduliuojančios gėrį ir nuoširdumą.

***

Ar girdėjote apie „Ridsales Kūrybinę Spaustuvę”? Manau, kad daugelis atsakytume teigiamai. Įkeliu nuotaikingą įrašą (reikia paspausti ant žodžių „nuotaikingą įrašą“), kuriame galite pamatyti spaustuvės komandą. O su jos bosu – Birute pirmą kartą susitikau, kaip su daugeliu šiame straipsnyje paminėtų žmonių, – Kalniečių parke, Literatūriniame piknike apie meilės istorijas.

Su Birute po renginio pašnekame įvairiomis temomis. Kūryba, darbai, vaikai ir kita. Nuo pirmo pokalbio supratau, kad bendraujant nereikia rinkti žodžiu. Ši moteris – paprastas, šiltas žmogus. Tikiu, kad bendrystė išliks ilgam.

Ačiū už originalią dovaną – užrašų knygelę, kurioje kiekviename puslapyje yra užrašytas vis kitas pozityvus palinkėjimas. Pradedant nuo aistros, apdovanojimų, apkabinimų,… išminties, laiko,… pašaukimo, pasitikėjimo,… baigiant žinojimu, žydėjimu, žmogiškumu. Man išskirtinai patiko ši dovana ir kol kas neapsisprendžiau ką į ją rašysiu, bet tai tikrai bus kažkas ypatingo.

***

Labai noriu paminėti žmogų, kuris tampa nematomu, kaip Formulės komandos narys. Jo darbas be galo atsakingas, o apie nuopelnus jis kukliai nutyli. Visad esu dėkinga Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos darbuotojui Tadui. Išties, šis vyras išlieka nepastebimas. Turbūt taip ir turėtų būti, kai kalba pasisuka apie techninę renginių pusę. Kolonėlės, mikrofonai, kita garsinė aparatūra ir nuotraukos. Visa tai – Tado nuopelnas. Jis yra mūsų balsas ir vaizdas, scena ir užkulisiai. Jo nuotrauka uždėta ant įrašo viršelio. Ačiū jam!

Dėkoju visiems mus aplankiusiems, klausiusiems ir uždavinėjusiems klausimus. Ačiū už palaikymą ir buvimą kartu.