Liepos pradžioje, kai Karolina Ringys paskelbė apie planuojamą savaitgalį Labanoro girioje nei nenutuokiau, kad ten atsidursiu ir aš.
Liepos pabaigoje atvykau į paskutinį 2024m. „Meilės istorijos parke“ renginį, kuriame dalyvavo Benas Bėrantas, Karolina Ringys, Gabrielė Kazlauskaitė ir Tyla Audroje. Kaip piknikų atidaryme, taip ir uždaryme mėgavomės talentingosios smuikininkės Klementinos griežimu.
Bibliotekininkė Viktorija pristačiusi Kristę, perdavė jai moderatorės pareigas ir renginys praėjo puikiai. O po jo, jau tradiciškai, kas galėjome susirinkome restorane „Parkas“. Kaip visad pašnekėjom apie praėjusį vakarą, prisiminėme viso sezono piknikus. Ragavome maistą bei gėrimus. Dalinomės patirtimi apie kūrybą, leidybą, marketingą. Aptarėme kelis perskaitytus romanus.
Visada smagu, kai į kompaniją prisijungia knygų apžvalgininkai, tada pasijuntu, lyg būčiau įžengusi į kitą erdvę. Tampu autore ir skaitytoja vienu metu.
Karolinos šioje kompanijoje nebuvo, bet kai kurios dalyvės iš grupelės planavo vykti į Labanorą. O į pasisėdėjimo pabaigą nugirdau, kad jos derina kelionės maršrutą ir suklusau. Ir kai Asta, pažvelgusi į mane tiesiog pasiūlė: „Važiuojam!“, kažkas viduje persivertė. Pasisukau į Viktoriją. Paklausiau: „Lekiam į žygį?“ ir pamačiusi, kaip sužibo jos akys supratau, kad abi imam mąstyti viena linkme.
Rugpjūčio 2d. Asta atriedėjusi į Kauną priėmė mane ir Viktoriją į kompaniją ir saugiai nuvežė į Antaviešės vienkiemį, į Mildos ir Žymanto sodybą. Tikslą pasiekėme tuo pat laiku, kaip ir Kristės kompanija: Elita Lahm ir Jurgita. Karolina jau buvo vietoje, ruošė arbatą ir laukė mūsų.
Nusinešusios savo mantą nusprendėme pasifilmuoti, kol šviesu. Viskas vyko be išankstinio scenarijaus. Dėl sudėto video, didžiausias ačiū media_mikis, kuris ne tik kantriai filmavo, bet sugebėjo sukurti puikų Reels‘ą, perteikiantį savaitgalio atmosferą.
Po to, basomis braidėm po žolę, valgėm, gėrėm ir daug kalbėjomės. Tokių susibūrimų temos visad lieka paslaptimi kitiems. Kas buvo kalbėta ten, tegu ten ir telieka.
Prieš pilnai sutemstant, prie rato aplink laužą prisijungė sodybos šeimininkai. Šiek tiek papasakojo apie save, apie aplinką ir dainavo sutartines. Iš pradžių kukliai, o vėliau drąsiau, prisijungėme ir mes, žiūrėdamos į ugnį, panirdamos į transą…
Tik atvykus Labanoro Vilkui (Andrejui Gaidamavičiui) susivokiau, kad jau vėlus metas ir mes tuoj keliausime į naktinį žygį. Prieš patraukiant į girią, vyras šiek tiek papasakojo apie savo artimus žmones, vietoves bei skaitė savo kūrybą.
Patraukus girios takais, šis šviesus žmogus vis ką nors pasakojo. Sužinojom, kad išgėrus viržių arbatos pradeda patikti visi aplinkiniai ir žmogus tampa labai atviras. Vadinasi, viržiai yra tiesos eliksyras, todėl geriau iš anksto pamąstyti kokioje kompanijoje tokį gėrimą vartoti.
Kvietėme vilkus kaukimu. Tai vienas iš labiausiai įsiminusių dalykų. Labanoro Vilkas išmokė, kaip tai reikia daryti ir paaiškino, kad moterų balso tembras idealiausiai atitinka vilko balso tembrą. Sakė, kad suaugę vilkai mums neatsilieptų, bet mažiukai dar žioploki, todėl mus išgirdę užkauks. O tada jau prisijungs muzikalieji suaugę.
Stabtelėjome prie paparčių, kur Andrejus atskleidė kodėl kapinėse iki šiol yra daugybė šių augalų. Pasirodo, tai raganų darbas, kurios paprašytos pakenkti vienam ar kitam nelaimėliui nešą papartį į kapines ir ten įsodiną. Net sužinojome visą žmogaus užkeikimo eigą, kurią įtraukiau į dabar rašomą rankraštį.
Parodė peržydėjusius laukinių orchidėjų stiebus. Šių augalų gyvenimas itin sudėtingas. Smulkutės, kaip dulkės sėklos pačios sudygti negali. Šiam procesui orchidėjos sėkliukė turi susitikti su tik jai reikalingo grybo spora. Pasirodo, kiekviena orchidėja turi savo grybą – draugą. Tas grybas padeda jai sudygti, užaugti ir gėlė po dešimties ar penkiolikos metų pražysta. Gyvena ši pora simbiozėj. Kažkokių medžiagų duoda grybui orchidėja, o kitų grybas jai. Kol orchidėjos imunitetas stiprus, ji prilaiko grybo šaknis. Bet jeigu orchidėjai kažkas nutinka ir ji nusilpsta, jos draugas grybas ją praryja.
Apėmė stebuklingas jausmas, stovint ant tiltelio bei klausantis vyro skaitomų eilių.
O priėjus prie medinės Švento Tado Judo bažnyčios išgirdome dar daugiau istorijų.
Mūsų naktinis vedlys, ranka nurodė, kurioje pusėje buvęs Radvilų dvaras, dar Dubingių kunigaikštystės laikais. Papasakojo, kad Karolina Sofija Radvilaitė, labai saugojo miškus ir draudė medžioti meškas. Tuo laiku bažnyčia dar nebuvo šventove. Šis statinys buvo eiliniu grūdų sandėliu. Tik vėliau, kai 1919 metais Lietuvą okupavo lenkai ir kareiviai neturėjo kur melstis, iš sandėlio padarė bažnyčią.
Istorija tęsėsi apie laiką, kai atėjo Antrasis pasaulins karas ir kraštas buvo sugrąžintas. Kartą vietinis girininkas su dviem eiguliais išviliojo iš sargo bažnyčios raktus. Gyventojai taip nekentė lenkų, kad šis statinys irgi kėlė neapykantą. Tuosyk, vyrai išsinešė iš šventyklos relikvijorių, pasidėjo jį ant stulpo ir ėmė šaudyti, kaip į taikinį. Nežinia ar tai tiesa, ar melas, bet gyventojai pasakoja, kad šaudynių organizatorius tuoj neteko proto. Vienas iš eigulių išsikabino akį vinimi, o kitas – brakonieriaudamas ir sprogdindamas žuvis, nusitraukė ranką.
Vėliau, kai užėjo kolūkių metas, pirmininkas nusprendė iš bažnyčios vėl padaryti sandėlį ir ieškojo žmogaus, kuris išdrįstų nuimtų kryžių. Pažadėjęs padovanoti kiaulę ir tiek samagono, kiek galėtų drąsuolis panešti. Vienas toks atsirado. Tik, tą pačią dieną, grįžtant, visai netoli namų jį nutrenkė žaibas.
Po to, ilgą laiką bažnyčia buvo uždaryta, kol ją atremontavo kunigas Galius (jeigu gerai išgirdau vardą).
Šalia bažnyčios yra kapinaitės. Ten palaidoti Labanoro Vilko artimieji. Vyras parodė kapus ir papasakojo apie sodybos, kurioje įsikūrėme, šeimininkės pirmą vyrą, kuris ten palaidotas taip pat.
Po to patraukėm prie vienintelės Lietuvoje, natūraliai gamtos išaugintos, turinčios kūginę formą 31 metro eglės. Didingas augalas, tarsi, girios karalienė. Ir galiausiai, mano didžiam džiaugsmui, mus nuvedė pasigrožėti vienu iš mano mylimiausių grybų! Aš nežinojau, kad jis auga Labanoro girioje. Nuostabusis Korališkasis trapadyglis (Hericium coralloides).
Labanoro Vilko galima būtų klausytis paromis, tiek daug įdomaus žino šis žmogus.
Tik iš legendų teko grįžti į realybę ir ruoštis poilsiui.
Ryte Žymantas neleido miegoti iki pietų. Budinome savo kūnus ir protus sodybos šeimininko pravedama jogos treniruote.
Vėliau pusryčiai, kalbos, fotosesijos, juokas ir daug šilumos, skiriamos kitam ir sau.
Neapleido apėmęs jausmas, tarsi visos būtume artimos, kaip šeimos moterys – žemės seserys.
*** *** ***
Asta: „Ar kada nors įsivaizdavai, kad vidurį nakties su draugėm kauksi kaip vilkas girioje? O vaikščiosi kapinėse? Po šio neįprasto ir pilno įspūdžių susitikimo galiu drąsiai teigti, kad buvau su nerealiom moterim. Nežinau kodėl, bet laikui bėgant to vakaro magija atrodo tik dar stipresnė ir neįkainojama. Todėl kartočiau ir kartočiau”
*** *** ***
Karolina. Citatą iš „Ribinis laikas”.
„Visgi Labanoro giria turi galią tave įtraukti. Atsidūrusi šioje girioje Arija pasijusdavo tartum pakliuvusi į kitą erdvėlaikį ar teleportavusi save į kokį magišką burbulą, kurio nepasiekia modernioji visuomenė (…)”
„Prieš akis atsiveria slėpininga giria, kurioje gausu užakusių ežerėlių ir pelkių, duburių ir upokšnių, skaidraus mėlio ežerų, apstu niekieno dar neatrastų senųjų pagoniškų šventviečių, piliakalnių, pilkapių bei mitinių akmenų. Ir būtent čia, ties posūkiu į girią atsiveria tie magiški vartai į paslaptingą pasaulį, kuriame prabėgo jos vaikystės vasaros, kur vis dar gyvena senolė ir kur sirpsta mistikos persmelktos vizijos, užkalbėjimai ir burtai. Tai žemė, kurioje gimė meilė. Meilė, įkurdinta pasaulių tarpuvarčiuos…”
*** *** ***
Senovės pagonybės paslaptys tebegyvena giliai Labanoro miškuose, kur mistinė jėga šnabžda tarp medžių. Prie stebuklingo laužo, apsuptos nakties tamsos, renkasi raganos. Jos garbina žemės deives ir gamtos dvasias, atlikdamos senovinius ritualus.
Ne šiąnakt mes negrįšim į realybę.
Šią ypatingą naktį, kai mėnulio šviesa apgaubia girios tankmę, laužas švyti mistine šviesa. Jo liepsnos žaidžia su šešėliais, kuriančios keistas ir neįprastas figūras, tarsi gyvybė įsilieja į patį ugnies šokį. Raganos, susėdusios ratu, murmėdamos senovines maldas, skleidžia energiją, kuri užpildo orą.
Labanoro miškuose, kiekvienas paparčio lapas ir šaknis turi savo paslaptį. Raganos žinojo, kad tik su pagarba ir išmintimi galima naudotis šių augalų galia. Gamta dalijasi savo paslaptimis tik su tais, kurie ją gerbia ir myli. Taip ir paparčio burtai, persmelkti senovės magijos, teikia savo galią tik tiems, kurie verti šios dovanos.
Čia, toli nuo pasaulio triukšmo, senovės tradicijos ir gamtos jėga susijungia, kuriant ypatingą harmoniją. Kai naktis pasitraukia ir aušra pradeda šviesti, raganos išsiskirsto, palikdamos tik švytinčius pelenus ir pažadą sugrįžti, kad vėl kartu švęstų gyvenimo ir gamtos grožį.