Gegužės 17 d. 17.30 val. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinyje, P.Lukšio g. 58 („Vitebsko“ biblioteka) įvyko pirmasis gyvas debiutinės knygos „Kur baigiasi sapnai“ pristatymas.

Renginį moderavo Erika Amber – dviejų knygų „Prisimink, kai išauš rytojus” ir „Melo kaina” autorė. O romano „Demonai, kurie mane saugo“ kūrėja Jolanta Waldner padarė didžiulę dovaną, ne tik gėlėmis, bet tuo kas svarbiausia ir neapčiuopiama – ji įamžino visą renginį. Kai įkelsiu įrašą į YouTube jis atsiras paspaudus žodelį ČIA.

Nudžiugau tarp svečių pamačiusi fantastikos rašytoją Ligitą Markevičienę – „Sutaisyta auksu” ir „Fumi pasaulis” autorę. Gyvai susitikome pirmą kartą ir sutvirtinome pažintį šiltu apsikabinimu.

Renginio pradžioje kalbėjomės apie veiklas ir kūrybos vietą mano gyvenime. Pasakojau kuo užsiimu, kas mane lydi, ką mėgstu, prie ko derinu kasdienybę. Tarp kitų dalykų paminėjau skaitymą, kuris man yra tarsi deguonis rašyme. Juk be kvėpavimo, kūrinys neįgautų gyvybės.

Šnekėjomės apie slapyvardžio atsiradimą. Nuo pirmų užsimezgusių minčių apie jį iki galutinio sprendimo priėmimo. Atskleidžiau kelias priežastis, dėl ko rinkausi publikuoti savo kūrybą prisidengusi pseudonimu. Slapyvardis „Ema Rotvel“ buvo pasirinktas ne tik dėl skambesio ir patogumo, bet ir dėl kiekvienos raidės reikšmių.

Kalbai pakrypus apie kūrybos procesą ir netikėtai atsklendžiančias mintis, abi sutarėme, jog dažnai geriausios idėjos ateina tarp miego ir būdravimo būsenos, bene užmiegant. Būna akimirkų, kai iš kažkur nusileidžia mintis, siužetas, veikėjai, scenos ir tada tik spėk pakelti rankas virš klaviatūros. Išties, tai yra kažkas neįtikėtino.

Papasakojau dėl ko pasirinkau „mistinio socialinio“ subžanro variantą. Kodėl nerašiau romano, kurį galima būtų priskirti prie priimtino, pagrindinio, konkretaus žanro. Kalbėjomės apie tai, kad mano aprašytos temos amžinos ir nepatogios, tačiau reikalingos žinoti ir aptarti.

Erika uždavė įdomų klausimą apie iliuzijos ir tikrovės santykį knygoje. Pripažinau, jog dalis realių vietų ir įvykių kūrinyje yra. Palyginau tikrovę, kuri virsta istorija–iliuzija, nykstant apleistoms vietovėms, kurių vietose, jau man berašant, pradėjo kilti nauji modernūs pastatai. Pasidalinau mintimis apie miega, sapnus, hipnozę, apie „mistiką“ mokslo pasaulyje ir tai, jog realybės ir iliuzijos elementai yra glaudžiai susiję bei persipynę romane „Kur baigiasi sapnai“.

Teko trumpam susimąstyti išgirdus klausimą: „Kalbant apie kūrybą, rašymą bendrai, kas yra tavo kūrybinis variklis, tavo įkvėpimas?“

Atsakymas buvo sudarytas iš trijų dalių.

Pradžioje įkvėpė tie žmonės, kuriems dedikavau šią knygą.

Po to, paminėjau susitikimą su p. Jonu Stankevičiumi, studijuojančiu Šumerų kalbą. Ir pokalbį su juo, gurkšnojant kavą smagioje kompanijoje. Ištraukiau įsiminusius jo žodžius iš konteksto: „Kas neužrašyta, to nebuvo“. Šis sakinys mane paskatino susimąstyti apie girdėtus istorikų pokalbius,

apie tai, kad jie atranda daug vertingos informacijos grožinėje literatūroje. Dėl to, kūrybiniu varikliu tapo žmonių istorijos, apie kurias nieks nesužinotų bei daug smulkių detalių, buvusiu ir esančiu romane aprašomu laikotarpiu. Jos ne tik sukuria atitinkamą atmosferą, bet įamžina tai, kas galimai  greitu laiku bus užmiršta. Tad, noras palikti tikslias detales tapo vienas iš gan stiprių kūrybinių varikliu.

O šiuo metu mano įkvėpimas yra skaitytojai, su kuriais turiu garbės bendrauti. Aš džiaugiuosi, kad mano kūryba sukelia gan rimtus apmąstymus. Taip pat mane labai įkvepia jų palaikymas ir skatinančios kurti žinutės.

Mėginimas išskirti vieną, svarbiausią, mylimą veikėją prasidėjo ir baigėsi tuo, kad myliu bei suprantu juos visus. Juk kiekvienas iš jų turi savo unikalią gyvenimo istoriją. O blogis neatsiranda iš niekur. Visi tamsūs poelgiai turi savo priežastis. Gimęs žmogus su pirmu įkvėpimu netampa smurtautuoju. Daug ką reiškią jį supanti aplinka, patirtys, galimybės ir asmenys, esantys šalia.

Palietėme vieną mylimiausių temų – kūrybos proceso malonumai, apie kuriuos su Erika galėtume kalbėti paromis, nes visas jų kompleksas ne tik praturtina kūrybą, bet ir plečia akiratį.

Šiek ties atskleidžiau šiuo metu rašomo romano temas. Ten esančios problemos bus ne mažiau aštrios, nors visiškai kitokios, tačiau verčiančios pažvelgti į tam tikrą žmonių grupę iš kito kampo.

Pabaigoje kalbėjomės apie tai, kiek kainuoja išleisti knygą.

Dar atsakiau į auditorijos klausimus, pasidalinau ateities planais. Pažadėjau, jog knyga „Kur baigiasi sapnai“ – tik mano kūrybinio kelio pradžia.

Renginys baigėsi šiltomis padėkomis, dovanomis ir palinkėjimais susitikti literatūriniuose vakaruos dar daug kartų.

Šis vakaras paliko gilų įspūdį. Jaučiuosi dėkinga bibliotekos darbuotojai Gretai Vainaitei, pakvietusiai į susitikimą ir visam Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinio kolektyvui už šiltą priėmimą, jaukumą ir gėrį. Taip pat visiems susirinkusiems,

besišypsantiems, klausiantiems, norėjusiems pakalbėti po renginio. Dėkoju, be galo užimtoms draugėms, kurios šį vakarą skyrė man.

Visi išsiskirstė, o mes su Erika Amber ir Jolanta Waldner, pratęsėm vakarą „Amber Grill“ restorane, kuriame iki pat jo uždarymo dalinomės istorijomis, mintimis ir įkvėpimu.

P.S. Liekamasis reiškinys. Pradėjau lankytis skaitytojų klube.