Gegužės 29-ąją, keturiese – aš, Erika Amber, Jolanta Waldner ir mus lydėjusi viešnia Angelė – išsiruošėme į Kaulakių biblioteką. Keliavome ne tik su savo knygomis, bet ir su atvira širdimi.

Mus pasitiko bibliotekininkė Zita – žmogus, kuriam rūpi, kas vyksta jos bendruomenėje. Rūpi ne paviršutiniškai, ne iš pareigos, o taip, kaip rūpi šeimai: su širdimi. Jos šypsena, žvilgsnis, nuoširdus džiaugsmas mūsų atvykimu pavertė šį susitikimą švente. Viskas buvo apgalvota ir jauku, tarsi sugrįžome ten, kur kažkada jau svečiavomės ir vėl buvome laukiamos.

Susitikimą moderavo Jolanta – švelniai, jautriai, profesionaliai. Tai leido pokalbiui tekėti natūraliai, organiškai, tarytum būtume susėdę virtuvėje prie arbatos puodelio. Kalbėjomės apie kūrybą, vidinį pasaulį, būsimus projektus ir apie tai, kaip svarbu būti išgirstam, matomam, priimtam.

Tai buvo ne tik knygų pristatymas. Tai buvo gyvas, tikras, jausmingas pokalbis tarp žmonių, kuriuos jungia meilė žodžiui. Susirinkusiems rūpėjo ne tik mūsų knygos, bet ir tai, kas už jų slepiasi: istorijos, patirtys, tikri žmonės.

Susitikimo metu pristatėme savo knygas, pasidalijome mintimis, apie tai, kas mus įkvepia, kas paskatino imtis rašymo.

Erika Amber šiais metais jau trečią kartą džiugina skaitytojus nauja knyga – „Vilko dukra“, o ankstesnės jos knygos – „Prisimink, kai išauš rytojus“ ir „Melo kaina“ jau rado savo vietą skaitytojų širdyse.

Jolanta Waldner savo knygoje „Demonai, kurie mane saugo“ pasakoja jautrią paauglės istoriją – apie netektį, pirmąją meilę, vidinį pasaulį.

Mano debiutinis romanas „Kur baigiasi sapnai“ veda skaitytojus per socialinį pasaulį, kuriame gyvenimo scenarijai – ne visada teisingi, bet visada žmogiški. Skirtingos temos, skirtingos spalvos ir viena bendra ašis – noras dalintis. 

Erika padovanojo bibliotekai naujausią savo romaną bei knygų skirtukų, Jolanta – labai gražų puodelį. O aš dar prieš prasidedant oficialiajai daliai pasveikinau atvykusius lankytojus dalindama jiems skirtukus į rankas. Tai buvo mūsų simbolinės dovanos – švelnūs gestai mainais į jaukumą, kurį gavome.

Buvo gera dalintis ne tik istorijomis iš knygų, bet ir savo pačių įžvalgomis – apie kūrybos kelią, naujus sumanymus. Skirtingos temos, skirtingos knygos, bet visus mus jungė bendras dalykas – noras kalbėtis. Kalbėtis su tais, kuriems rūpi žodis, emocija, tikrumas.

Neįkainojamas jausmas, kai tavo kūryba ne tik skaitoma, bet ir laukiama. Kai pokalbiai virsta naujomis pažintimis, o pažintys – draugystėmis.

Dar kartą nuoširdus ačiū Zitai už organizavimą, už kiekvieną šypseną ir šiltą žvilgsnį. Dėkoju visiems, kurie atėjo, klausė, dalinosi mintimis. Parsivežiau daugiau nei galėjau tikėtis. Rožę. Saldžią dovaną. Bet dar labiau – širdies šilumą ir jausmą, kad mūsų kūryba yra reikalinga. Kad esame laukiamos, suprastos ir vertinamos. O tai – rašančiam žmogui yra neįkainojama.

Lauksime naujų susitikimų. Iki pasimatymo, Kaulakiai! Dabar jau tikrai žinome, kad norėsime grįžti.