Kelionė į Plungės miesto biblioteką neprailgo. Laukėme, kalbėjomės su Erika, juk visada smalsu, kokius žmones sutiksi ir kokias istorijas išsineši.

Moderavome viena kitą, pakaitomis užduodamos klausimus. Kartu su jais atsivėrė ir asmeniškesnės temos. Pradėjome nuo slapyvardžių – kodėl rašytojai juos renkasi, ką jie slepia ir ką leidžia atskleisti. Paaiškėjo, kad priežasčių gali būti daug: nuo saugumo ar profesinio gyvenimo atskyrimo iki kūrybinės laisvės ar net skaitytojo lūkesčių.

Kalbėjomės ir apie kūrybos pradžią, pirmuosius rankraščius, kurie kartais turi sulaukti savo momento stalčiuje, apie tai, kaip rašymas keičiasi kartu su žmogumi. Ar knyga būtų kitokia, jei ji būtų parašyta anksčiau? Greičiausiai taip, nes kiekvienas gyvenimo etapas įneša naujų patirčių, kurios neišvengiamai atsispindi tekstuose.

Palietėme ir jautresnes temas – socialines problemas, apie kurias dažnai patogiau tylėti. Diskusijoje išryškėjo mintis, kad būtent tokios temos literatūroje yra reikalingos, nes jos leidžia atpažinti save, suprasti kitus, tapti labiau empatiškiems.

Skyrėme dėmesio knygų veikėjams, jų santykiams, vidiniams išgyvenimams, vaikystės patirtims, kurios dažnai lydi visą gyvenimą. Ar rašant jaučiama atsakomybė prieš jaunąją kartą? O gal knygos labiau skirtos suaugusiems, kurie vis dar ieško atsakymų savyje? Atsakymai čia nebuvo vienareikšmiai, kaip ir patys žmonės.

Kalbėjome ir apie kūrybos procesą, planavimą ir spontaniškumą, apie tai, kaip kartais personažai ima gyventi savarankiškai ir veda istoriją savo keliu. Taip pat palietėme ribą tarp tikrovės ir fikcijos. Kaip profesinės žinios apie žmogų, jo kūną, psichiką ir sveikatą gali padėti kurti įtaigius, gyvus veikėjus. Kas lieka užvertus paskutinį rankraščio puslapį. Ar istorijos paleidžia, ar lieka kartu dar ilgam?

Esame dėkingos vaišingai ir su šiluma priėmusiai bibliotekininkei, kuri pasitiko su kava ir saldainiais. Viena lankytoja nustebino ne tik dėmesingumu, bet ir labai asmeniška dovana – rankomis paruošta kryžiažodžių knygele!

Ačiū bibliotekai už priėmimą, dėmesį, gėles ir javainius.

Tokie susitikimai dar kartą primena, kad knygos suveda žmones. O bendravimas su jais ir yra didžiausias turtas.