Rugpjūčio 28 d. Telšių Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka virto ne tik knygų, bet ir gyvų istorijų, jautrių išgyvenimų bei nuoširdaus bendravimo erdve. Pasitikusi nuostabių paveikslų paroda iškart apgaubė svetingumu. O pasidalinusios šypsenomis pasijutome, tarsi namuose.

Čia vyko jaukus ir širdį paliečiantis susitikimas, kurį vedė šilta ir empatiška Skaitytojų klubo iniciatorė Rūta Gedmintė. Jos dėka vakaras įgavo dar daugiau jaukumo ir gyvumo.

Į renginį vykome trise – Erika Amber, Jolanta Waldner ir aš, E.M.A. Rotvel. Trys skirtingi rašymo stiliai: nuo emocinių romanų iki jaunimo literatūros ir socialinių-buitinių temų. Dalijomės savo kūrybos užkulisiais, kalbėjome apie tai, kas mus įkvepia kurti. Kalbėjomės temomis, kurios svarbios ir jautrios mums pačioms.

Kiekvienos iš mūsų kūriniai saviti, tačiau mus visas jungia meilė žodžiui, noras kalbėtis apie tai, kas svarbu, ir viltis paliesti skaitytoją ne tik protu, bet ir širdimi. Susitikimo metu jautėsi ne tik skaitytojų smalsumas, bet ir nuoširdi šiluma – bendrystės jausmas, kuris užgimsta ten, kur susitinka kūrėjas ir skaitytojas.

Erika Amber kalbėjo apie rašymą kaip galimybę pažinti ir pasiekti savo vidinį pasaulį.
Jolanta Waldner dalijosi mintimis apie kūrybos galią, atveriančią duris į jaunų žmonių vaizduotę bei aktualius klausimus.
O aš kalbėjau apie temas, kurios dažnai nutylimos – vienatvę, priklausomybes, netektis. Apie tai, kas nepatogu, skaudu, bet nepaprastai žmogiška. Dalinausi mintimis, kad būtent tokiais gyvenimo momentais atsiskleidžia mūsų trapumas ir tikrumas.

Pasakojau, kad mano kūryboje socialinės ir psichologinės temos persipina natūraliai, kaip ir gyvenime. Kalbėjau apie tai, kaip svarbu matyti tuos, kurie dažnai lieka nematomi: luošus, skriaudžiamus, kitokius. Ne tik asocialius. Paminėjau, kiek Lietuvoje gyvena silpnaregių ir turinčių sunkių regėjimo sutrikimų žmonių.

Atvirai dalinausi apie istorijas, kurios remiasi realybe, tik pateikiamos per mistikos prizmę. Kalbėjomės apie sielą, šviesą ir viltį, kuri, tikiu, nemiršta. Apie galimybę ne tik papasakoti istoriją, bet ir padovanoti kažkam emocinį palengvėjimą, terapiją, tylią paguodą.

Galiausiai kalbėjome apie žodžio galią. Priminiau senuosius laikus, kai raštingumas buvo retenybė, ir Biblijoje, Patarlių knygoje, užrašytus žodžius: „Gyvenimas ir mirtis yra liežuvio galioje.“ Manau, tai viena pirmųjų žinomų frazių apie tai ką gali žodis. Tarsi patvirtindami, suskambo varpai šalimais esančioje bažnyčioje.

Trumpai paminėjau kodėl mano pirmoji knyga yra dedikuota tiems, kurie niekada negalės papasakoti savo istorijos. Nors, jei ir galėtų – ar kas nors jų klausytų? Vadinasi, iš dalies tai tampa tarnyste. Galbūt kūryba iš tiesų ir yra tarnystė… Bent jau mano atveju.

Akys nušvito pamačius Korneliją – knygų apžvalgininkę, su kuria iki šiol bendravome tik raštu. Ji atvyko su drauge. Ir dar man atvežė dovanų – sūrio, riešutų ir džemų rinkinį. Likau dėkinga iki dangaus.

Šįkart pasibaigus renginiui įvyko stebuklas.

Bibliotekoje tvyrojo ta ypatinga tyla, kuri atsiranda tada, kai būna išgirsti ne tik žodžiai, bet ir tai, kas slypi tarp jų. Atvykę svečiai liko sėdėti savo vietose – niekas neskubėjo keltis, niekas nenorėjo skirstytis. Net ir pasibaigus renginiui mes dar ilgai bendravome…

Tai buvo ne tik susitikimas su skaitytojais – tai buvo susitikimas su pačiu gyvenimu: sudėtingu, gražiu, kartais skaudžiu, bet visada kupinu vilties ir žmogiško artumo.

Dėkoju visiems, kurie tą vakarą pasirinko būti kartu ir padovanojo dalelę savęs.
Begalinis ačiū Rūtai – už jautrų vedimą, organizavimą, šilumą.
Ir nuoširdžiausia padėka visiems Telšių bibliotekos darbuotojams – už tai, kad kuriate puikia erdvę skaitytojams ir autoriams. Už dovanas ir vaišes.