Šiltas ir jaukus susitikimas su skaitytojais įvyko Šalčininkų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Į pokalbį apie knygas, kūrybą ir gyvenimo istorijas susirinko įvairaus amžiaus žmonės – nuo jaunų skaitytojų iki ilgametę skaitymo patirtį turinčių bibliotekos lankytojų.

Susitikimo metu pristačiau savo knygą „Vedama tamsos“, papasakojau apie jos atsiradimo idėją, kūrybinį procesą ir temas, kurios atsispindi kūrinyje. Kalbėjau apie tai, kaip gimsta istorijos, kaip kartais jos prasideda nuo vienos minties ar net atsitiktinai išgirsto pokalbio.

Pasidalinau ir tuo, kaip kūriau pagrindinę veikėją. Pirminėje versijoje tai buvo 5–7 metų mergaitė, tačiau vėliau nusprendžiau ją pakeisti į 37 metų moterį, kuri netikėtai praranda regėjimą ir turi iš naujo suvokti savo gyvenimą. Šis pasirinkimas leido giliau pažvelgti į žmogaus vidinę būseną, jo baimes, prisitaikymą ir bandymą atrasti naują gyvenimo ritmą. Taip pat kalbėjau apie kitas knygoje paliečiamas temas – potrauminį stresą, žmogaus gebėjimą prisitaikyti ir gyvenimo iššūkius, su kuriais žmonės susiduria jau šimtmečius.

Pasidalijau ir kūrybinėmis užkulisių detalėmis. Aptariau, kaip gimė kiti veikėjai, tokie, kaip Izidorius ar Pavlas, ir kaip kartais jie patys „perima“ istorijos vairą, nuvesdami pasakojimą netikėtais keliais. Susirinkusieji išgirdo trumpą knygos ištrauką, o taip pat kalbėjome apie tyrimus ir patirtis, kurios padėjo geriau suprasti neregių kasdienybę, jų iššūkius ir gebėjimą prisitaikyti prie pasaulio, kuriame daug kas paremta rega.

Po pristatymo sulaukiau įvairių klausimų apie mano slapyvardį, knygos pavadinimo kūrimo procesą, beta skaitytojus, knygų apžvalgas ir kritiką. Pokalbio metu netrūko ir humoro – vienas sakinys, mano lūpomis ištartas lenkų kalba, pralinksmino susirinkusiuosius ir išgirdau palaikymo žodžius, neva man gerai gaunasi.

Kelionė namo pralėkė beveik nepastebimai, juk mintyse dar sukosi šilti įspūdžiai, kurie visada palieka ypatingą jausmą.

Nuoširdžiai dėkoju Šalčininkų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojams už kvietimą, jaukų priėmimą, gardžią kavą ir mielą dovaną.

Tokie susitikimai dar kartą primena, kad istorijos gyvena ir puslapiuose, ir gyvuose pokalbiuose tarp žmonių.

Gailiuosi tik vieno, kad nepaklausiau, neaptariau, nesužinojau nuomonės vienos iš bibliotekos darbuotojų, kuri pasisakė, kad jau perskaitė mano knygą.