2025 m. vasario 20 d. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinyje buvau sutikta labai šiltai.

O viskas prasidėjo nuo juoko. Kai viena iš atvykusių viešnių manęs paklausė ar atnešiau sugrąžinti knygas. O aš tik pakračiau galvą ir žvilgsniu parodžiau, kad atvykau į Emos Rotvel romano pristatymą. Pasirodo mane pakalbino bibliotekininkė, tuo metu turėjusi nedarbingumą, bet atvykusi pasimatyti ir pabendrauti. Pasipuošusios plačiomis šypsenomis pakilome į antrą aukštą. Vaišinomės arbata ir kalbėjomės apie paprastus gyvenimiškus dalykus, apie tai, kas mums yra svarbiausia – žmogų ir jo kasdienybę.
Jau salėje, trumpai supažindinus su knygos siužetu kalbėjomės apie tai, kaip kilo mintis parašyti socialinį-mistinį romaną. Kaip prasidėjo mano, kaip autorės, kelias. Atskleidžiau, kurios detalės romane yra realios. Ir kurios iš jų vos kelis metus pasikeitė.

Tarkime, romane „Kur baigiasi sapnai“ yra namų ir kitų vietovių, kurios mano rašomu periodu atrodė kitaip. O šiuo metu rašomame kūrinyje minima Antanavos gatvė – vieta, kurioje mano tėvai gyveno man gimus. Aplankiusi ją, pastebėjau didžiulius pokyčius: namas (visai šalia bibliotekos, kurioje svečiavausi) atnaujintas, renovuotas ir visai kitoks nei tas, kurį įsivaizduoju rašydama. Tai puikus pavyzdys, kaip kinta realybė – be to keičiasi ne tik pastatai, bet ir jų gyventojai. Aš mėgstu įsitikinti pati ir pažymėti tikras smulkmenas, jomis užpildant kūrinio atmosferą. Kalbėjau apie tikrus įvykius, paminėtus romane, kuriuos galima atrasti žiniasklaidoje. Tačiau patikinau, kad pati istorija – fikcija ir siužetas nėra biografinis.
Sulaukiau klausimo apie kasdienybę, kuri galimai persismelkia į rašomus kūrinius. Greičiausiai daugumas autorių vienaip ar kitaip perkelia savo patirtį į knygas. Kartais atsitiktiniai pokalbiai ar net trumpalaikiai susitikimai gali įkvėpti naujus veikėjus ar situacijas. Rašymas – tai ne tik technika, bet ir gebėjimas įsiklausyti, pastebėti detales, jausti, kas slypi tarp žodžių.
Kadangi pirmuosius du rankraščius parašiau intuityviai, be rašymo mokymų ar kitų autorių patarimų, atsakyti į šį klausimą buvo paprasta. Panašiai ir su klausimu apie redaktoriaus įsikišimą į mano kūrinius.
Taip pat aptarėme, kiek laiko trunka knygos kūrimo procesas – nuo pirmųjų sakinių iki romano atsiradimo bibliotekų lentynose. Mano atvejis, kol kas skaitomas kiek išskirtiniu, kadangi pati pasirinkau savilaidos kelią nuo pirmojo romano. Tad sulaukiau klausimų ir apie šio proceso etapus. Papasakojau apie viršelio kūrimą bei pažintį su jo autore Asta Girkante.
Pasikalbėjome apie dabar baigiamo rankraščio temas bei žanrą. Potrauminio streso tema buvo ne kartą minėta ankstesniuose susitikimuose, neslėpiau jos ir šįkart. Tačiau pagrindinės kūrinio ašies, kuri taps jo šerdimi, dar nenorėjau atskleisti – apie tai kalbėsiu tada, kai rankraštis keliaus į spaustuvę.
Po jau tradicija tapusio klausimo apie slapyvardžio pasirinkimą pradėjome bendrauti su bibliotekos lankytojais. Viena viešnia papasakojo, kad jai gerai pažįstama „Kauno Holivudo“ vieta, minima mano romane. Ji atvyko jau perskaičiusi knygą, ir man buvo nepaprastai malonu išgirsti, kad knygoje aprašytos detalės bei atmosfera atitinka tai, ką iš tiesų jaučia, mato ir išgyvena kai kurie gyventojai.

Tarp susirinkusiųjų pastebėjau pažįstamą veidą – simpatišką moterį Vilmą, kuri buvo atvykusi ir į mano pirmąjį knygos pristatymą Parko padalinyje. Vos prieš kelias dienas ją mačiau, kai turėjau garbę moderuoti renginį Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos meno ir muzikos skyriuje, kuriame Laima Čiuplienė pristatė savo debiutinį romaną „Lemtingas susitikimas“. Gaila, kad ir šį kartą nenusipaveikslavome su nuostabia renginių lankytoja, bet džiaugiuosi, kad bent trumpai šnektelėjome. (Įkeliu nuotrauką iš mano pirmo pristatymo). Tikiuosi, kad matėmės ne paskutinį kartą. Vilma paminėjo, kad jos mama perskaitys mano knygą pirmoji.
Išties, labai smagu bendrauti, kai po pristatymo užsimezga nuoširdūs pokalbiai su atvykusiais, kai pajunti jų atvirumą, norą dalytis savo patirtimis ir sužinoti daugiau.

Linkėjimai. Padėkos. Dovanos. Šypsenos.
Begalinis ačiū visiems atvykusiems ir sukūrusiems ypatingai šiltą atmosferą!

Dėkoju bibliotekos darbuotojams, pakvietusiems pasisvečiuoti!

Ačiū lankytojams, kurie skaito knygas iš bibliotekos, taip remdami autorius ir vertėjus!

P.S. Jeigu pavyks gauti nuotraukų iš renginio, būtinai įkelsiu daugiau.